Menininkė Erika Petunovienė, meno pasaulyje dar žinoma kaip Erica AYTE, yra surengusi ne vieną personalinę parodą, aktyviai dalyvauja parodose ir meno simpoziumuose vykstančiuose visame pasaulyje. Šiemet ji dalyvavo 12-oje Florencijos bienalėje ir pristatė savo kūrybą. Parodą aplankė ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius.
„Florencijos bienalėje dalyvavo 484 menininkai ir 263 dizaineriai. Renginys buvo milžiniškas ir įspūdingas, jame gausu meno ir dizaino pasaulio įžymybių. Man buvo garbė būti tarp tokios tarptautinės reikšmės menininkų, mano kūryba buvo tarp jų. Didelį įspūdį paliko susipažinus su keletu bienalės vertinimo komisijos narių kaip Huang Du, taip pat menininkais Mice Jankulovski, Kornelija Koneska, Franklin Ramos Fernandez, Mehmet Güldiz, Julia Skornyakova, Maria Biryukova-Dutton, NÖMEJOYAS ir daugeliu kitų. Parsivežiau ir didelį, sunkų katalogą. Dalyvavau įvairiose konferencijose, pristatymuose, kūrybinėse dirbtuvėse, veiklos ir bendravimo buvo tiek daug, kad nepastebėjau kaip pralėkė visos 12 dienų ..dabar noriu tik poilsio ir tik tuomet planuoti ateinančius metus ir parodas“, – sakė ji.
Moteriškumo idėja
Erika Petunovienė į Florencijos bienalę nusprendė siųsti du tapybos darbus, kurie akivaizdžiai yra skirti moteriškumo temai. Šiuo metu yra svarbu apie taip kalbėti. Tuo įsitikinau ir parodos metu bendraudama su lankytojais, žurnalistais ir menininkais, tai labai jautri, aktuali ir gili tema, džiaugiuosi, kad šie darbai buvo pastebėti, tema reikšminga bei galėjau toliau kaupti įvairių žmonių patirtį, žinias šia tema.
Šią, paskutiniais metais tyrinėjamą temą, menininkė derino su šių metų Florencijos bienalės tema – šiais metais pasaulis ir ypatingai Florencija mini šiame regione gimusio tapybos ir mokslo genijaus Leonardo da Vinčio 500-ąsias mirties metines. Ji tyrė moteriškumo temą šio dailininko kūryboje, pavyko rasti bendrų mąstysenos taškų, kurie buvo aktualūs tiek renesanso laikais, tiek šią dieną. „Kuomet pagalvojau apie Leonardą da Vinčį, supratau vieną įdomų dalyką. Jau jaunystėje šis dailininkas buvo tikra žvaigždė, galėjusi mėgautis prabanga ir mecenatų dėmesiu. Tačiau dabar pagalvokime, koks pirmasis vaizdinys ateina į galvą paminėjus jo vardą? Taip, Mona Liza. Dailėtyrininkai apskritai ginčijasi, ar yra išlikęs nors vienas tikras jo autoportretas (žymiajame piešinyje gali būti pavaizduotas jo dėdė). Tai buvo menininkas, leidęs pirmą matomumo planą užimti moterims. Dėl šios keistos ypatybės mes ieškome priekabių – gal pati Mona Liza yra jo autoportretas? Tai yra jo autoportretas, bet ne todėl, kad paveiksle būtų panaudotas Leonardo veidas, bet todėl, kad šis paveikslas parodo visas jo žinias apie gamtą, vandens tėkmę, atmosferos reiškinius, šviesą, kaip ji pasiekia žmogaus kūną ir kuria švelnius šešėlius, o taip pat apie psichologiją. Iki tol visos moterys portretuose buvo vaizduotos visiškai be emocijų, tik tarsi gražūs kūnai, brangenybės, kuriomis galėjo pasididžiuoti įtakingi vyrai. Da Vinčio moterys – įskaitant „Damą su šermuonėliu“ ar visas jo tapytas madonas – reaguoja į aplinką, kelią klausimą „o ką ši moteris galvoja?“.
Leonardo da Vinčio pameistriai nutapė antrąjį paveikslo variantą – „Moną Vaną“, kuriame moteris vaizduojama nuoga. Daugelis tyrėjų mano, kad šis paveikslas gimė kaip žymiojo portreto parodija, skirta Florencijos miesto valdovo kolekcijai. Tačiau iš tikrųjų abu paveikslai vaizduoja šią moterį kaip deivę, sėdinčią fantastiško kalnų ir upių peizažo fone. Nėra svarbu, kaip Mona Liza atrodo, ar ką ji dėvi, jos – kaip dailininko mūzos statusas – nuo to visiškai nesikeičia. Erika savo pasirinktais paveikslais išvystė šią temą: „Šiame pasaulyje galia yra vis labiau suprantama ne kaip fizinė, bet kaip emocinė jėga. Moterys šią jėgą taip pat gali valdyti.“.
Norėdama akcentuoti tokią idėją Erika parodai atrinko du skirtingus moteriškumą reprezentuojančius darbus – „Mefite“ ir „Capriciossa“. Viena iš jų yra senovės deivė, kita – šių dienų moteris. Iš pirmo žvilgsnio jie abu sprendžia skirtingus klausimus – vienas yra skirtas antikinei Pietų Italijos deivei, kitas susijęs su tuštybe ir kaprizais. Tačiau, autorės manymu, jie kalba apie tą pačią idėją – „Capriciossa“ reiškia dideles svajones ir lūkesčius, kuriuos dažnai patiria moterys, ieškančios vidinės galios pačioms valdyti savo likimą.
