Prabėgo daug metų, įvyko daug visko pradinukės gyvenime… Kaip mokė ir išmokė mane austi ant knygos, nepamiršau. Vis prabėgom susitikdavom ir pasilabindavome, bet rimčiausias susitikimas jau po mokyklos baigimo įvyko po 25 metų. Susitikome Širvintų rajono liaudies meno draugijos susirinkime kaip lygi su lygia. Aš dar tik pradėjusi nėrėjos, o Ji pasiekusi audėjos karjeros aukštumas. Keisčiausia buvo žiūrėti į Mokytoją iš aukšto, pasirodo, aš užaugau. O Ji man – vis ta pati Mokytoja – pavyzdys, mokanti siekti tobulumo, raginanti dalytis nuoširdžiu nenusakomu vidiniu gėriu, trokštanti pasidalyti tradiciniu menu, kultūriškai užkoduotu moteriškuose genuose… Ji su manimi kalbasi kaip su sau lygia. Čia buvo įvertinimas, kad kažką darau ta kryptimi ir gal ateity pasiseks pasiekti tą, ką Mokytoja Zofija pasiekė. Netekome garsiausios rajono Audėjos, savo amato puoselėjimo profesionalės. Net nesitiki, kiek Ji vaikų patraukdavo prie savęs su tuo, atrodo, nuobodžiu ir pasenusiu audimu. Kažkaip naujai nušvisdavo juostų juostelių vingrieji raštai. O tada visų akys žibėdavo, piršteliai greičiau siūlelius mėtydavo…
Žinia apie Mokytojos Audėjos mirtį mane pasiekė labai netikėtai… Tik, atrodo, neseniai stebėjau Ją su jaunaisiais audėjais spektaklyje Širvintų parapijos globos namuose… nors pasigedau Jos rudeninėse parodose… Mokytoja Zofija ne mane vieną išmokė dėlioti ir skaityti juostų raštus… Jos šypsenos ir susirūpinimo, atidaus žvilgsnio ir nuoširdaus patarimo ilgai ieškosime Mokytojos Audėjos paliktose margose juostose…
Pradinukė Agnė Gatelytė-Grybauskienė
