Kalėdų eglė ir miesto dekoracija

/ VIRGINIJUS SARPAUSKAS /

      Neprisimenu, kokio amžiaus buvau, kai pirmą kartą tai nutiko. Labai atsibodo laukti Kalėdų eglės. Iki tol būdavo taip – atsidarydavo buto durys ir į namus tėtis parnešdavo eglę. Tais, tarybiniais laikais, darbovietės viršininkas liepdavo dviems darbuotojams važiuoti į mišką ir atvežti pilną GAZ arba ZIL sunkvežimį eglučių. Įstaigos darbuotojai eglutes išsidalindavo ir tas pats sunkvežimis eglutes žmonėms į namus išvežiodavo.

     Bet vienais metais viskas vyko kitaip. Mačiau, kur tėtis laiko medžio pjūklą – gan aukštai, spintoje virš virtuvės durų. Teko pasistatyti dvi kėdes ir pjūklas mano rankose. Palaukiau, kol sutemo, nuėjau į artimiausią miškelį, ir prasidėjo ilgos pačios gražiausios eglutės paieškos. Kiek daugiau nei valanda, ir pirma, savarankiškai parsinešta eglutė namuose. Pats pritvirtinau stovą ir kartu su mama puošėme.

     Yra buvę taip, kad atsinešta eglė būdavo tokio ilgio, kad netilpdavo stačia kambaryje. Sutrumpindavau, kiek įmanoma, ploną viršūnę, ir jeigu vis vien netilpdavo, dar ir dalį koto. Nuo to meto man tikros Kalėdos ir Naujieji Metai ateina tik tada, kai eglės viršūnė liečia lubas. Jeigu neliestų – šventės ir gyvenimas eitų pro šalį.

    Tai tapo tradicija, visada tėvų namuose stovėdavo tikra eglė iki lubų papuošta tikrais stikliniais žaislais. Gerai, kad tarybiniais laikais plastmasės pramonė buvo tragiška.

    Gerai prisimenu 1985 metų gruodžio 24 dieną. Mokiausi Širvintų pirmoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijoje. Iš vakaro mokyklos direktoriaus pavaduotoja paprašė pagalbos. Reikės puošti mokyklos aktų salę Naujiesiems Metams, nes Kūčių ir Kalėdų tais laikais niekas viešai nešvęsdavo. Mokyklos ūkvedys salėje jau buvo pastatęs eglę, tad reikėjo papuošti ją ir aktų salės sienas. Tai vienas malonumas, palyginus su tuo, koks darbas laukė scenoje. Gerai žinojau, kad aktų salės scenai yra siuvamos naujos užuolaidos. Tais laikais viskas buvo deficitas, keli ritiniai užuolaidoms tinkamo veliūro buvo dešimtmečių įvykis. Dar ir dabar prisimenu spalvą… Taigi, susirinkome pavakary scenoje keturi vienuoliktokai. Tuo metu aliumininės kopėčios butų buvę kažkas iš fantastikos srities – kosmosas… Mokykla turėjo tik medines „svinguojančias“. Kuo labiau kopėčios juda, tuo aukštesnė darosi scena. Lipti ant kopėčių iki pat scenos lubų nebuvo jokios konkurencijos – čia ne į mediciną stoti. Darbas vienam žmogui, keturioms rankoms: vienoje plaktukas, kitoje – vinis, trečioje užuolaida, ketvirta – prisilaikyti už kopėčių… Darbą baigėme apie devintą vakare. Kai parėjau namo, tėvai ir sesė jau sėdėjo prie Kūčių stalo. Teko aiškinti, kad kitaip negalėjau, nes man rūpėjo, nes – Naujieji Metai, nes „EGLUTĖ“. Keliomis dienomis vėliau iš mokyklos į namus atėjo laiškas . „Gal tėvus į mokyklą kviečia?“… Ne, šį kartą direktoriaus padėka.
Gyvenimas visada skirstomas į „IKI“ ir „PO“. „IKI“ mokyklos baigimo, iki išėjimo į savarankišką gyvenimą „EGLUTĘ“ rengia tau: vyresnieji pasirūpina darželio ar mokyklos egle, rūpinasi renginio programa, kviečia „Senelį Šaltį“, padeda jam dovanų maišą ne tik atnešti… „PO“, kai esi jau ir suaugęs ir savarankiškas, viskuo rūpiniesi tu: neši eglutę į namus, padedi vaikams „išsiųsti laišką Kalėdų seneliui“, Kūčių vakarą „užmiršti“ užrakinti duris ar židinio dureles priverti, kad Kalėdų seneliui būtų lengviau į namus patekti.

    Visi buvom vaikais, visi mokėmės eilėraščius ir deklamavome juos Seneliui Šalčiui arba Kalėdų Seneliui, visi laukėme dovanų ir rašėme laiškus… Ir tuo pačiu, visi užaugome labai skirtingi.

     Kartais likimas susiklosto taip, kad vieniems iš mūsų tenka atstovauti tiems, labai skirtingiems žmonėms. Galima pasielgti labai įvairiai, bet aš pasidalinsiu mintimis apie vieną galimybę.

    Prieš kelias dienas buvau fotografuoti šventinio miesto papuošimo. Žmonės nesustodami eina pabūti, nusifotografuoti. Net nežinau, kaip pavadinti tai, kas puošia mūsų miesto centrą. Bet tiems, kurie ateina, kuriems patinka, tai tikriausia „Kalėdų eglė“. Šiais laikais, kai peršama mintis, kad miestas puošiamas tam, kad nugalėtų, kyla mintis, kad būtinai viską reikia daryti kitaip – naujoviškai, moderniai. Toks laikmečio bruožas, visi realybės šou, visi dainų ir šokių projektai, „Eurovozija“ neturi jokių aiškių taisyklių. Tokiu atveju normalu scenoje pristatyti veidrodžių, ugnies patrankų, baltų pianinų ir balerinų. Svarbu nugalėti. Bet mūsų atveju, toks miesto papuošimas bent pusei žmonių tikrai patinka, ir tai paneigti būtų beprasmiška. Todėl lai vieniems tai „Kalėdų eglė“, kitiems tai „Dekoracija Kalėdų eglė“. Problema yra kitur.
Aš daryčiau kitaip, ir tai nei sunku, nei naujiena. Mieste turėjom ir turėsim dvi atnaujintas aikštes. Viena prie upės ir paminklo „Širvinta“, kita – prie savivaldybės. Vienoje aikštėje galėtų stovėti moderni „Kalėdų eglė“, kitoje tikra eglė. Tokiu atveju būtų atstovaujama visiems žmonėms. Bet kaip rodo pastarųjų metų tendencija, rengiamasi statyti tik metalo konstrukcijas puoštas jau net ne tikromis eglės šakomis. Norint aikštėje pastatyti tikrą eglę, turi būti įrengtas specialus šulinys. Tai ilgas, vientisas gelžbetonio vamzdis. Bet, nei vienoje aikštėje tokių šulinių nėra įrengta. Aikštėje prie skulptūros „Širvinta“ nuo elektros dėžės link šviečiančios dekoracijos „Kalėdų eglė“ nutiestas laikinas elektros kabelis, apsaugotas specialiu plastiko tilteliu. Ar tai praktiška ir patogu? Manau, kad galima buvo pasirūpinti galimybe elektros kabelį nutiesti po trinkelėmis.

   Bet, viskas gyvenime yra laikina. Manau, kad ir tikros eglės Širvintos neturi laikinai. Ir specialaus šulinio tikrai eglei nėra laikinai. Ir apšvietimo kabeliai virš trinkelių, o ne po jomis yra laikinai.
Specialus palinkėjimas žmonėms, turintiems dideles egles ir norintiems jas padovanoti miestui, bet kol kas negalintiems. Neskubėkite pjauti, paauginkite, ateis ir jūsų laikas, galėsite ir jūs, kaip žmonės kituose miestuose, padovanoti miestui egles. Kantrybės.

    Šiais metais kelionių krypčių portalas „European Best Destinations“ Vilniaus eglę išrinko gražiausia Europoje. Bet, iš septyniolikos įvertintų eglių, tik penkios yra puoštos metalo konstrukcijos, kitos dvylika – tikros eglės. Viena brangiausių pasaulyje, Rokfelerio aikštėje, stovi tikra eglė. Kapitolijaus aikštėje, dar kitaip vadinama „Oficiali JAV eglė“ irgi visada tik tikra. Nenoriu bereikalingai cituoti, bet šios eglės atgabenimas yra tikras įvykis ir stebimas daugybės žmonių. Kažkas panašaus buvo ir Širvintose, visada bėgdavome pasižiūrėti, ar jau atvežė ir pastatė eglę.

    Ne viskas pas mus anksčiau buvo be priekaištų. Centrinėje miesto aikštėje prie savivaldybės augo dvi ar trys didelės eglės. Sunkiai tikėtina, kad jos buvo kamikadzės, ir pačios pasipjovė… Vežant ir statant tikras egles labai trūko viešinimo ir šventiškumo. Tiesiog pastatydavo ir tiek, eilinė darbo diena. Aišku, nebuvo nei interneto, nei tradicijų.

    Specialiai stengiausi išvengti politinių poteksčių. Žiūrėkim į priekį, ir darykim, kas įmanoma geriausia, kad nei vienas nepatirtų nuoskaudos, ar pasijaustų atstumtas.
https://www.europeanbestdestinations.com/best-of-europe/best-christmas-trees-in-europe/?fbclid=IwAR3V2RSgQeJn8wXaGXxa-JJTbTUIEkp3_gaElR7iAYplV8cJ48qyxcgSRFg
https://www.youtube.com/watch?time_continue=28&v=0hI4jc-eMZg&feature=emb_title
https://www.pressherald.com/2019/12/15/this-portland-tree-has-deeper-roots-than-most/
https://www.rockefellercenter.com/blog/2018/11/08/2018-rockefeller-center-christmas-tree/
https://www.capitoltreetracker.com/
https://www.inyourpocket.com/riga/first-christmas-tree-marker_144633v

Virginijus Sarpauskas yra Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys