Norėdami geriau pažinti Gruziją, pajusti jos gyvenimo pulsą, Kutaisyje apsigyvenome jaunų gruzinų Nino ir Georgij šeimos namuose. Nino – mokslininkė, selekcininkė, išvedusi šalčiui atsparią mandarinų rūšį. Georgij – profesionalus vindarystės virtuozas, turintis keletą verslų. Abu jie – be galo mylintys savo gimtąją šalį žmonės.
Pats Kutaisio miestas įsikūrė Riono upės pakantėje daugiau kaip prieš 4000 metų ir yra vienas seniausių miestų pasaulyje. Nuo 975 m. iki 1122 m. Kutaisis buvo Gruzijos karalystės sostinė, XV a. – Imeretijos karalystės sostinė. O 1921 m. tapo Gruzijos respublikos laikinąja sostine, po Rožių revoliucijos 2003 m. šias teises perleidusi Tbilisiui.
Pagrindinės miesto Karaliaus Davido Statytojo aikštės pasididžiavimas – Kolkhidės fontanas, pastatytas 2011 metais ir turintis 30 bronzinių įvairių gyvūnų skulptūrėlių. Visos jos – tikslios archeologinių radinių Kolkhidės žemumoje kopijos. Istoriniuose šaltiniuose rasime, kad Kolchidės karalystė buvo įkurta 13 a. prieš Kristų ir gyvavo iki 5-6 a. prieš Kristų, kuomet rytinę Juodosios jūros pakrantę užkariavo graikai. Galbūt todėl čia atrandame daugybę sąsajų su antikinės Graikijos mitologija. Iki 1924 metų šioje vietoje stovėjo Kutaisio soboras, vėliau Stalino statula, dar vėliau raito karaliaus Davido statula. Keitėsi laikmečiai ir dabar vietinius gyventojus ir miesto svečius džiugina unikalus fontanas, ypač nuostabus kai sutemose yra apšviečiamas daugybe įvairiaspalvių švieselių.
Kutaisio botanikos sodas įkurtas XIXa. viduryje. Jame galime rasti apie 700 augalų rūšių iš viso pasaulio. Gruzinai didžiuojasi šia gamtos ir poilsio oaze, tačiau mums, jau pabuvojusiems Batumio botanikos sode, ypatingai didelio įspūdžio jis nepaliko.
Na, o Kutaisio senamiestis – tarsi muziejus po atviru dangumi. Jis atkurtas ir atnaujintas remiantis archyvine medžiaga. Senamiesčio širdis – vieta, kurioje senovėje stovėjo Imeretijos karalių rūmai. Juose buvo priimami užsienio pasiuntiniai bei kiti garbingi svečiai. Dabar čia muziejus, kurio sienas puošia Gruzijos karalių dinastijos atstovų portetai bei Bagrati šeimos karališkos regalijos. Muziejaus kiemelyje auga daug matęs milžiniškas platanas, kuriam, muziejaus valdytojos teigimu, apie 800 metų. Jo amžių nustatė amerikiečiai mokslininkai specialia aparatūra.
Ukimerioni kalnas – pati seniausia miesto dalis. Manoma, kad čia atsirado pirmoji gyvenvietė. Dabar ant kalno stovi Bagrati katedra – pats įžymiausias Imeretijos statinys. Katedrą pastatė Bagrati III-asis 1003 metais. Tokia ji išliko iki XVII a., kol karuose su Osmanų imperija buvo sudeginta. Rekonstrukcijos darbai buvo atliekami daugiau kaip 50 metų ir užbaigti 2012 metais. Aplink katedrą yra išlikę tvirtovės sienų fragmentai. Tai miesto įtvirtinimų likučiai.
Iš naujesnių miesto statinių dėmesio vertas Gruzijos parlamentas. Tai 40 metrų aukščio stiklinis kupolas labiau primenantis kosminio tyrimo laboratoriją nei valstybės Parlamentą. Priešais Parlamentą stovi Vyriausybės kubo formos stiklinis pastatas. Abu šie stikliniai statiniai byloja apie siekiamybę skaidrių santykių ir, pirmiausia, valstybiniame lygmenyje. Tokia buvo aršaus kovotojo su korupcija Micheilo Saakašvilio geniali idėja. Jis buvo numatęs parlamentą ir vyriausybę perkelti į senąją sostinę – Kutaisį. Deja, keitėsi vyriausybės ir dabar šių pastatų paskirtis visai kita.
11 km nuo Kutaisio įsikūręs Gelačio vienuolynas iškilo 1106-1130 metais. Jame kadaise veikė žymioji Gelačio akademija, kurioje žinių sėmėse ne vienas mokslininkas ir filosofas. Ją vadino „Naujaisiais Atėnais”. Vienuolyne saugomi vertingi rankraščiai, išlikę amžių išbandymus atlaikę freskos, pastatų vidų puošia įspūdingos mozaikos. Gelačio vienuolynas yra vienas didžiausių viduramžių vienuolynų. Jame palaidoti daugybė Gruzijos karalių. Prie vienuolyno vartų, pagal paskutinį jo norą, palaidotas karalius Davidas Statytojas. Tai buvo savotiškas nuolankumo aktas: žmonės turėjo į vienuolyną įeiti per jo antkapinę plokštę. 1139 metais Davido sūnus, karalius Demetre I, užėmęs Azerbaidžano miestą Giandžą, atvežė į Gelati šio miesto vartus; juos pastatė virš tėvo kapo. Vartai gana kuklūs, sukniedyti iš geležinių plokščių, ant jų matosi užrašai arabų rašmenimis. Dabar per tuos vartus į vienuolyną nevaikštoma. Ši vieta tapo savotišku mauzoliejumi. 1994 metais Gelačio vienuolynas kartu su Bagrati katedra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
O dar arčiau, tik 6 km nuo miesto yra Motsameto vienuolynas, tačiau tenai maršrutinis autobusas nevažiuoja. Patekti į šią, taip pat XI a. šventovę galima pėsčiomis arba taksi. Tačiau mums priimtinesnis buvo trečias būdas: 3 km važiuoti maršrutiniu autobusu, o paskui 3 km žingsniuoti pėstute. Šis vienuolynas apsuptas Tskaltsitelo upės, gilių tarpeklių ir aukštų kalnų anksčiau buvo sunkiai prieinama vieta. Vienuolyno pavadinimo reikšmė – „kankinių vieta”. Taip pavadintas Dovydui ir Konstantinui Mkheidzėms, VIII a. valdžiusiems ir nesutikusiems užpuolus arabams priimti islamą, atminti. Pasak legendos, užpuolikai surišo didvyrius ir numetė nuo aukštos uolos į Rioni upę, o pasitraukdami sudegino šventovę. Karalius Bagrati III-asis, pagerbdamas didvyrius, ant senosios šventovės pamatų XI a. prikėlė šią šventovę naujam gyvenimui.
Mghvimevi, Dievo Motinos Gimimo moterų vienuolynas yra tikras sakralinio meno šedevras. Jis pastatytas XIII a. Čiaturo mieste, esančiame 70 km nuo Kutaisio. Vienuolynas stovi ant stataus uolėto šlaito. Patekti į jį galima siaurais vingiuotais laiptais, vedančiais prie durų, esančių oloje. Tamsiu tuneliu patenkame į pagrindinę vienuolyno cerkvę. Tai vienintelė Gruzijoje cerkvė, esanti natūralioje oloje. Šalia yra mažytė, VI amžiaus, Šv. Jekaterinos cerkvė. Kiek toliau bazilikos tipo cerkvė pastatyta iš akmens. Cerkvė gausiai išpuošta raižiniais akmenyje. Nuo jos galerija mus atvedė prie varpinės. O čia – vienuolių celės, toliau eiti neleidžiama.
Aplankę pagrindines Kutaisio apylinkių šventoves, toliau grožėjomės pačios gamtos sukurtais stebuklais: didingais kalnais, įspūdingais kanjonais ir paslaptingais urvais.
Prometėjaus urvas – vienas didžiausių ir įdomiausių urvų Europoje, esantis 20 km nuo Kutaisio. Mus sužavėjo nepaprastai įdomus požeminis peizažas. Nusileidome 40 metrų žemiau jūros lygio. Nelabai tai ir pajutome, išskyrus, kad tapo gana vėsu. 1,5 km ilgio takelis mus nuvedė per požemio karalystę, išdabintą nuostabių stulpų, kūgio ir kitokių formų stalagmitinių darinių ir cilindro arba kūgio formos kabančių stalaktitų, primenančių varveklų kompozicijas. Įspūdis žodžiais neapsakomas!
Tačiau tikrą gamtos galybę pajutome apsilankę Okatse kanjone. Tokios ekstremalios kelionės padidinto pravažumo visureigiu, galinčiu nusileisti ir pakilti stačiausiais šlaitais, mums dar neteko patirti. Taip, šlaitais, nes tai net nebuvo panašu į mūsiškius sunkiai pravažiuojamus keliukus. Adrenalino lygis mūsų organizmuose, manau, pakilo iki maksimumo! Bet tai dar ne viskas. Sekantį adrenalino pliūpsnį teko patirti užlipus ant kabančio virš kanjono medinio 1,4 km ilgio tako. Tai buvo tikras iššūkis mums, jaučiantiems diskomfortą, švelniai tariant, neįprastame aukštyje. Tik praėjus keliasdešimt metrų, jau galėjome šiek tiek drąsiau žvelgti žemyn į upę iš 200-300 metrų aukščio. Tačiau kalnų didybė ir nuostabūs gamtos vaizdai atpirko patirtą baimę.
Ir dabar, jau praėjus kažkiek laiko po šios kelionės, širdis suvirpa nuo vis dar gyvų prisiminimų. Laikausi nerašytos taisyklės – antrą kartą į tą pačią šalį nevažiuoti, nes norisi patirti vis naujesnius įspūdžius. Tačiau širdis jaučia, kad su šia nuostabiai unikalia šalimi dar neatsisveikinu.
Violeta Varnienė
