/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /
„Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų ažumirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas.“ Taip 1906-ųjų rudenį rašė Jonas Biliūnas apsakyme „Brisiaus galas“.
Praėjo daugiau nei šimtas metų ir apsakymo herojus keičiasi – mokyklos kiemo pakrašty rymo visų užmirštas geltonasis autobusiukas. Tas pats, kuriame dar visai neseniai krykštavo mokinukai… Šiandien jis niekam nereikalingas…
Ar gali taip būti rajone, kur merė pati pripažįsta, kad be jos žinios niekas nevyksta ir viskas būna suderinta? Juk negalėjo kažkas pats nuspręsti ir praktiškai numesti gerą, važiuojantį mokyklinį autobusiuką. Tiesa, paprastai Švietimo ir mokslo ministerija geltonąjį autobusiuką priskiria kažkuriai mokyklai. Bet jis yra rajono nuosavybė. Kodėl nei buvusi mokyklos vadovė, nei Švietimo ir sporto skyriaus vadovė neinformavo administracijos direktorės apie nereikalingą transporto priemonę, o ši nedavė žinios rajono tarybai – nėra žinoma. Tikėtina, kad po šios publikacijos situacija pasikeis.
O tuo metu, kai transporto priemonė palikta likimo valiai po atviru dangumi, kai kuriems vaikams reikia keltis taip anksti, kad jau 6.40 val. turi būti stotelėje. Taip, taip. Kai kuriuos vaikus autobusiukai paima tokiu laiku ir veža į mokyklą. Ir priežastis tam paprasta. Mokyklos neturi autobusiukų tiek, kad galėtų visus vaikus iš visų kaimų surinkti prieš pat pamokas.
Kiti vaikai į mokyklas vežami kaip malkos (atsiprašau už palyginimą). Juos rajoniniame autobuse taip suspaudžia, kad ne tik apie atsisėdimą ir saugos diržų prisisegimą negalima kalbėti, vaikai džiaugiasi visi sutilpę į autobusą. Nors vėl, savivaldybė moka autobusų parkui už kiekvieno vaiko pavežėjimą į mokyklą, bet paslauga suteikiama nekokybiška – vaikai vežami nesaugiai. Bet juk vaikai nepasiskųs…
O mes tokie turtingi (o gal abejingi?), kad leidžiame sau pūdyti gerą transporto priemonę. O juk ji dar tikrai galėtų tarnauti ne tik mokinukų, bet ir kultūros bei bendruomenių naudai. Ja galėtų naudotis ir dienos centrų vaikai, gal ir neįgalieji. Bet kur kas paprasčiau tiesiog užrakinti mokyklą ir visą jos turtą numesti. Tai dėkui Dievui, kad susizgribta ir bent virtuvės įranga perduota ligoninei.
Ir nereikia teisintis, kad tai valdiškas turtas. Ne, brangieji, tai kiekvieno rajono gyventojo turtas ir visi kartu esame už jį atsakingi. Lai visas turtas tarnauja rajono gyventojams.
