Mes šiandien esame laisvi praėjusių kartų dėka. Jeigu kas paklaustų, kiek galima kalbėti apie tai ar statyti atminimo paminklų, kabinti atminimo lentų, sakyčiau: kalbėti – nuolat, statyti – kiekviename Lietuvos kaime, miestelyje, mieste. Mūsų krašto išniekinti ir pradanginti Žmonės to verti.
Siekiant atkurti istorinį teisingumą ir įamžinti istorinę atmintį, Čiobiškio, Lapelių, Musninkų bendruomenių iniciatyva buvo įsteigtas Paramos fondas „Čiobiškio ąžuolas“, kurio tikslas – pastatyti monumentą „Čiobiškio ąžuolas“, skirtą rezistencinėms kovoms mūsų krašte atminti (skulptorius Algimantas Kuzma, architektai Ričardas Krištapavičiaus ir Ričardas Krištapavičius jaunesnysis).
Atkreipdamas dėmesį į didingą ir taip pat tragiškai susiklosčiusią pokario metų istoriją, kurios metu mūsų proseneliai, seneliai, galbūt dar tėvai, turėdami lietuvybės išpuoselėtas dorovines ir moralines nuostatas, būdami visuomenės šviesuliais, t. y. mokytojais, kunigais, bažnyčios tarnautojais, valstybės tarnautojais, vienuoliais, taip pat amatininkais, ūkininkais, valstiečiais, turėdami stiprią meilę ir prisirišimą prie tėvynės, priešindamiesi okupacijai, atstovavo valstybei, savo žemei, savo namams, savo šeimoms, savo prigimtinei teisei į laisvę, papročiams, tradicijoms, teisei į savo kalbą ir kultūrą. Pažeidžiant tarptautinės teisės normas, taip pat ir karo teisę, brutalumu ir smurtu jauni vyrai buvo „semiami“ į karo frontą būti sovietinės okupacinės kariuomenės ,,patrankų mėsa“, kiti prievartaujami tarnauti sovietų smurto mašinai. Patys drąsiausi, patys ištikimiausi, neturėdami kito pasirinkimo, išėjo į girią priešintis ginklu, prisiekė ginti tėvynę. Jų motinos, žmonos, sesės, draugės, kaimynai, dvasininkai, mokytojai tapo jų rėmėjais.
Pokario metais Čiobiškyje, buvusiuose vaikų prieglaudos namuose (dabar Čiobiškio dvaras) įsikūrė pirmasis Musninkų valsčiaus vyrų partizaninio judėjimo štabas, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenės viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Drauge pasipriešinimą organizavo bendražygis Česlovas Tveraga-Vilkas ir to meto Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigas, partizanų kapeleonas Liudvikas Puzonas. Vėliau prisijungė mokytojai Juozas Norkus-Kerštas, Juozas Naraškevičius-Šernas. Prie judėjimo prisidėjo broliai Bagdonavičiai, Marcinauskų šeimos vyrai ir daug kitų iš Čiobiškio ir aplinkinių kaimų vyrų. Benediktinų vienuolės, dirbusios Čiobiškio vaikų prieglaudos namuose, rėmė partizanus. Vėliau pasipriešinimo dalyvių junginys sparčiai didėjo, vos ne kiekvienos Musninkų valsčiaus trobos vyrai jungėsi prie partizanų judėjimo. Organizacija išsiplėtė į didelę teritoriją: nuo Vilniaus iki Kauno, kuri buvo pavadinta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) Didžiosios kovos apygarda. Šiame krašte vyko aštriausias ir nuožmiausias pasipriešinimas, įvyko ginkluotos kovos. Dėl to sovietų represinės struktūros NKVD, KGB, MVD metė didžiausias pajėgas susidoroti su partizanais. Dėl šios priežasties LLA Didžiosios kovos apygardos pasipriešinimo veikla buvo pirmiausiai palaužta Lietuvoje. Čiobiškio vaikų prieglaudoje buvęs štabas atrastas ir likviduotas. Po kelerių metų Čiobiškio malūno malūnininko, buvusio partizanų rėmėjo, vėliau parsidavusio sovietams, dėka buvo apnuodyti ir perduoti sovietų struktūroms paskutiniai tvirčiausi ir drausmingiausi šio krašto partizanai. Po šio įvykio LLA Didžiosios kovos apygarda buvo išformuota, likę partizanų būriai prijungti prie kitų partizanų apygardų.
Visi žinomi pasipriešinimo ir partizaninės veiklos įvykiai Musninkų valsčiuje, taip pat pasipriešinime dalyvavę ir nukentėję gyventojai aprašomi Viktoro Aleknos 1999 m. išleistoje knygoje „Ūžė žalia giria“, Stanislovo Abromavičiaus 1995 m. „Žalio velnio takais“, 1999 m. „Didžioji kova“, Lietuvos tūkstantmečiui 2005 m. išleistoje knygoje ,,Lietuvos valsčiai. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“, trijų autorių Stanislovo Abromavičiaus, Kęstučio Kasparo, Rūtos Trimonienės 2007 m. išleistoje knygoje „Didžiosios kovos apygardos partizanai“. Besidomintiems kas įvyko 1940–1952 metais su mūsų krašto gyventojais, kurie buvo ,,nuvalyti“ nuo gimtosios žemės, rekomenduočiau jas perskaityti ar bent pavartyti! Gilesnės informacijos ar analizės siūlyčiau ieškoti Genocido ir rezistencijos tyrimų centre.
Okupacinė sovietų valdžia ir kariuomenė vietinių suklaidintų ir įtikėjusių komunizmo rojumi gyventojų pagalba, nelygioje kovoje pasipriešinimą palaužė, nuožmiausius pasipriešinimo dalyvius išžudė, jų šeimas ir rėmėjus su vaikais ištrėmė, paprastai sakant, įvykdė genocidą, etninį valymą, kurio pasekmės jaučiamos iki šių dienų. Tam, kad neužmirštume Musninkų valsčiaus – Antanošos, Ardiškio, Bajoriškio, Bilotų, Burniškių, Čiobiškio, Čirkų, Dabravolės, Darmožarų, Daubariškio, Dabriliškio, Dembuvkos, Dubių, Gojaus vienkiemio, Grabliaučiznos, Gudeliškių, Ilgojaus, Janionių, Juodelių, Juodonių, Kaimynėlių, Kaimynų, Karališkių, Katūniškių, Kernavės, Krapiliškių, Kryžiaukos, Kunigiškių, Lapelių, Liaukiškių, Liūliškių, Malinavos vienkiemio, Mantagališkių, Mantinionių, Mažutiškio, Musninkų, Narvydiškio, Navasiolkų, Padvarių, Pagojo, Pakerpės, Pakalniškių, Pamusių, Paspėrių, Paširvinčio, Pigašių, Pigonių, Plotų, Prienų, Ramoniškių, Rusių Rago, Rusteikiškių, Semeniškių, Skėterių, Skruzdėlių, Smailių, Sporų, Stanisloviškių, Starosėlio, Stakaučiznos, Stepanavos, Svietiškių, Trakų, Ustronės, Užušilių, Valakėlės, Vičiūnų, Vileikiškių, Vindeikių, Vinkšnabrasčio, Viršuliškių, Vyšnialaukio, Žadžių kaimų žmonių pasiaukojančios kovos ir aukų, prašau neabejingų žmonių, įmonių ir organizacijų, palaikančių Čiobiškio, Lapelių ir Musninkų bendruomenių idėją, prisidėti piniginėmis aukomis, medžiagomis, darbais, mintimis.
Paramos fondo „Čiobiškio ąžuolas“ vadovas Dainius Drazdauskas
