Tėvai į savo vaikus sudeda lūkesčius ir trokšta, kad jie būtų laimingi. O kokie yra Dievo lūkesčiai mums, jo vaikams? Jėzus kalba Kalno pamoksle: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).
Senojo Testamento Kunigų knygoje randame nuorodą, ko Dievas nori iš savo kūrinio – žmogaus: „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui“ (Kun 19, 1–3.17). Šią mintį atkartojo apaštalas Petras: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1,15–16).
Meilė privalo būti esminė gero Jėzaus mokinio žymė. Mes mylime tuos, kurie mums daro gera; tėvai myli savo vaikus, ir šiais atvejais net nereikia įsakymo mylėti. Tačiau Dievas iš mūsų nori didesnės meilės, kad mylėtume be išskaičiavimo, ir tuos, kurie mūsų nemyli ar net yra kažkuo mus nuskriaudę.
Jėzus paaiškino, kodėl reikia mylėti visus žmones, neskirstant jų į draugus ar priešus, nes tik taip tampame panašūs į dangiškąjį Tėvą: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45).
Mylėti priešus yra labai sunkus reikalavimas, kartais, atrodo, tiesiog viršijantis mūsų jėgas. Kaip galiu mylėti tą, kuris man kasa duobę – daro visa, kad man būtų bloga? Iš tikrųjų, priešų meilė nereikalauja, kad emociškai mylėtume tuos, kurie mums yra kažkuo nusikaltę. Mylėti priešus – tai atleisti padarytas skriaudas ir melstis, linkint viso geriausio. Ar tai įmanoma? Ne tik įmanoma, bet ir būtina.
Pats Jėzus paliko šios meilės pavyzdį. Atėjusiam išduoti savo Mokytojo Judui Jėzus švelniai pasakė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų“ (Lk 22, 48). Net ir savo budeliams Jėzus nepasakė smerkiančio žodžio, bet meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
Dievas mus visuomet myli, net ir tuomet, kai mes blogai elgiamės ar nuo jo bėgame. Tai patvirtino Jėzus, kalbėdamas apie Dangaus Tėvą: „jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).
Šioje žemėje nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs iš kitų kokio nors priešiškumo. Mūsų pirmoji reakcija – kylantis pyktis ir noras atsilyginti tuo pačiu.
Kai skaitau ar kalbu apie priešų meilę, vis prisimenu vieną sovietinį pareigūną, kuris labai nekentė tikinčiųjų. Pokario metais jis buvo aukštas NKVD pareigūnas ir kovojo su partizanais, o vėliau net septyniolika metų engė Bažnyčią: siekė iki minimumo suvaržyti vyskupų bei kunigų tarnystę. Jo potvarkiu buvo ištremti iš savo vyskupijų vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kunigams uždrausdavo atlikti jų pareigas. Tokį žmogų tikrai buvo sunku mylėti.
Tačiau mes, Jėzaus sekėjai, bet kokiu atveju esame kviečiami pasielgti taip, kaip elgėsi Jėzus: už priešus melstis, linkėti pasitaisymo malonės ir nepalaikyti širdyje nei šešėlio neapykantos.
Apaštalas Paulius primena, kad esame Dievo šventovė, kurią reikia saugoti: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs! (1 Kor 3, 16–17).
Dėkokime Dievui už taip didį mūsų išaukštinimą ir budėkime, kad niekuomet nepritrūktume tikros meilės. Kai mylime be išimties visus žmones, tuomet mes ir esame toji šventovė, kurioje gyvena Dievas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
