Dvi datos – Vasario 16 – oji ir Kovo 11 – oji – mums, lietuviams nepaprastai yra brangios. Kovo 11 – oji mums buvo tiesiog Dievo dovana. Aižėjant ir byrant Sovietų sąjungos pamatams, atsirado galimybė atkurti Nepriklausomybę. Be jokios abejonės, nebūtume atkūrę Nepriklausomybės, jei ji nebūtų buvusi sukurta Vasario 16 – ąją. 1918 metais pasisekė mums paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, nes bolševikai, įvykdę Rusijoje valdžios perversmą, nespėjo sutvirtėti ir išlaikyti mus po savo raudonu sparnu. Panašiai prieš 30 metų subyrėjo Sovietų sąjunga ir vėl mums atsirado galimybė išeiti į laisvės kelią.
Dvi istorijos pamokos kalba vieną ir tą patį: pačios didžiausios šio pasaulio galybės yra pasmerktos žlugimui, jeigu jos nepaiso Dievo kelio. O tas kelias labai aiškus – tai Dekalogo kelias, kuris reikalauja ne engti silpną žmogų ar silpną tautą, ne atimti jos laisvę, bet gerbti jos teises, iš kurių teisė į laisvę yra esminė.
Paskelbiant Kovo 11 – osios aktą apie atkuriamą Lietuvos Respubliką, buvo žengtas drąsus, labai reikalingas, bet tik pirmasis žingsnis. Jau trisdešimt metų statome laisvą Lietuvą; daug kur džiaugiamės šia statyba, bet nemažiau ir liūdime, kai matome mirštančią Lietuvą. Per trisdešimt metų netekome beveik milijono lietuvių. Mokyklos ir universitetai tuštėja, nes jauni tėvai mąsto apie karjerą, o vaikus ne kartą laiko kliūtimi.
Kovo 11 – osios kelias – tai izraelitų išėjimo iš Egipto kelias. Tuo Egiptu mums buvo Sovietų Sąjunga. Kaip anuomet Mozei reikėjo ilgai derėtis su faraonu, kad šis išleistų izraelitus į dykumą pagarbinti savo Dievą, taip ir mums reikėjo derėtis, kad, norėdami palikti Sovietų Sąjungą, norime tik vieno – būti laisvi ir nepriklausomi. Mums siūlė Kovo 11 – osios akto moratoriumą; sakė: „Sustokite, neskubėkite, bus paruoštas įstatymas ir tuomet galėsite teisiškai atsiskirti“. Kai neklausėme, mums grasino: „Niekur jūs neišeisite!“. Reikėjo išgyventi net blokados sąlygomis, kai trūko pačių būtiniausių dalykų.
Išėjimo knygoje skaitome, kaip kepinant saulei ir gūdžioje tamsoje izraelitai per dykumą ėjo į laisvę, o Dievas rodė jiems kelią: „Dienos metu Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13,21). Eidami į laisvę Izraelitai gavo Konstituciją – Dekalogą. Pirmoji ir svarbiausioji šios Konstitucijos nuoroda skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20,2-3).
Po trisdešimt kelionės metų mes ieškome priežasčių, kodėl mums ne visuomet sekasi tapti laisvais ir laimingais. Neieškokime kaltųjų toli, nes jie yra čia pat, galbūt, tokie esame mes patys. Klauskime save, kiek ištikimai laikėmės svarbiausio laisvėn žengiančių žmonių įsakymo: „Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną“. Ar neprisigaminome stabų! Pinigų ir sekso kultas, alkoholis ir narkotikai, susipriešinimas ir vieni kitų niekinimas. Ir visa tai daroma keliaujant į laisvę.
Eidami į laisvę, mes darome tas pačias klaidas, kurias darė ir izraelitai. Kelionė į laisvę jiems buvo sunki, todėl vis prisimindavo Egipto mėsą ir svogūnus, vis murmėdavo, kodėl Mozė išvedė juos į dykumą, kur visko trūksta. Deja, pasiekti Pažadėtąją žemę su vergo dvasia nebuvo leista ne tik izraelitams, bet neleista ir mums, lietuviams. Per keturiasdešimt metų išmirė ir buvo užkasti dykumoje visi stabų garbintojai ir maištininkai, norėję laisvę iškeisti į mėsą ir svogūnus.
Einant į laisvę, reikia, kad priekyje eitų Dievas ir rodytų kelią. Visos nesėkmės laisvės kelyje atsitinka todėl, kad žmonės vis bando susikurti savas „konstitucijas“, nes Dekalogo rodomas kelias jiems rodosi per sunkus ir pasenęs. Noras išsivaduoti iš Dekalogo – tai noras eiti į laisvę be Dievo.
Šiandien, Kovo 11 –ąją padėkokime Dievui už mūsų išvedimą į laisvės kelią, bet drauge ir atsiprašykime už visus žingsnius, kai užmiršdavome Dievo žodį ir Dievo kelią, ir ėjome savo susikurtais keliais, kai ne kartą vietoje meilės įstatymo vadovavomės egoizmu ir mylėjome tik save pačius. Laimingi būsime tik tuomet, kai šalia savęs matysime ir kitus laimingus žmones ir jiems linkėsime laimės nemažiau, nei sau patiems. Viešpatie, tegu tavo žodis šviečia mums, kaip tas ugnies stulpas, kuris švietė ir rodė izraelitams kelią į laisvę.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
