Jėzaus mokiniai, kaip ir daugelis žydų, mąstė, kad aklumas yra Dievo bausmė už padarytas nuodėmes. Jėzus paneigė tokį įsitikinimą ir paaiškino, kad per šį akląjį pasireikš Dievo darbai, ir tuojau pagydė akląjį.
Pagydytasis džiaugėsi, bet nesidžiaugė fariziejai. Jie kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Aklasis ne tik fiziškai bet ir dvasiškai praregėjo, nes įtikėjo, jog Jėzus yra Dievo siųstasis Žmogaus Sūnus. Jėzus šia proga pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).
Dievo žodis šį Gavėnios sekmadienį kviečia pamąstyti apie dvasinę neregystę ir kaip iš jos išsivaduoti. Neregys yra amoraliai besielgiantis žmogus – nesąžiningas, godus, ištvirkęs, bet nejaučiantis sąžinės priekaištų. Kol sąžinė nenumarinta, dar yra vilties, kad nusidedantis praregės.
Neregys yra žmogus, gyvenantis be tikėjimo, be Dievo, – jo dievas yra pinigai bei pramogos. Toks žmogus nesirūpina pasaulėžiūros klausimais, nes jo visas dėmesys sutelktas tik į sotų ir saugų gyvenimą. Jis tiesiog bėga nuo minties apie Dievą, nes ji sukelia jam diskomfortą. Jam nieko nesako faktas, kad pasaulyje yra per milijardą katalikų; jis įsitikinęs, kad be Dievo puikiausiai išsiverčia.
Neregys yra kiekvienas egoistas, kuris rūpinasi tik savimi, o žmonių vargų nemato ir nenori jų matyti. Mylėti tik save ir nesirūpinti šalia esančių žmonių vargais yra dažnai sutinkamas aklumas. Gyventi be tikėjimo ir be meilės – tai labiausiai apgailėtina žmogaus būklė.
Dvasiškai aklas žmogus neskaito gerų knygų, bet maitinasi pigiomis sensacijomis, kurias gaudo komerciniuose televizijos kanaluose, internete ar socialiniuose tinkluose. Neregys plaukia pasroviui su kitais, nes jam svarbu tik „duona ir žaidimai“.
Mūsų dienomis dažnai pasitaikanti neregystė – tai nesibaigianti dejonė, kad viskas yra blogai, ir nematymas mus supančio gėrio. Žmogus, kuris nesidžiaugia gyvenimu, yra neregys; kiekviena diena mums padovanoja puikių akimirkų, tik reikia jas pastebėti ir dirbti, kad gyvenimas dar labiau keistųsi į gera.
Dvasinis neregys koronaviruso grėsmę ir griežtas priemones, paralyžiavusias normalų žmonių gyvenimą, priima tik su dejone, o dvasiškai regintis ieško atsakymo, kokią šiuo atveju Dievas siunčia žinią skubančiam, tik pinigų bei malonumų ieškančiam ir sustoti nepajėgiančiam žmogui. Gal tai proga sustoti ir pamąstyti, kad be Dievo šiame pasaulyje viskas yra labai trapu.
Pats didžiausias dvasinis aklumas yra nematyti savo aklumo – mąstyti, kad esu laimingas ir nieko man netrūksta. Kai Jėzus kalbėjo, jog atėjęs į pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų, „prie jo esantys fariziejai paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ʽMes neakli!ʾ Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 40–41).
Kaip pagyti iš dvasinio aklumo? Padėtis yra beviltiška tik tuomet, kai ligonis nenori pagyti. Tačiau noras dvasiškai praregėti ateina tik sugebančiam nusižeminti ir pripažinti, jog nesu dievas, o tik silpnas ir klystantis žmogus.
Pagalbos reikia ieškoti pas galinčius padėti. Ne pas būrėjus, šamanus ar čakrų atidarinėtojus, bet pas žmones, kurie patys yra nuėję ilgą Dievo ieškojimo kelią.
Pats svarbiausias vaistas nuo dvasinės neregystės yra nuolanki išpažintis apgailint klaidas ir nuopuolius, kuriuos yra tekę išgyventi.
Geriausias mokytojas ir gydytojas yra Jėzus Kristus. Jėzus stebuklingai pagydė ne tik akląjį nuo gimimo, bet gali pagydyti ir kiekvieną, kuris į jį kreipiasi: Viešpatie, „padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24).
Ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės reikia panašiai, kaip šių vertybių ieškojo didieji konvertitai. Šiose paieškose gali daug padėti Šventasis Raštas, „Marijos radijas“, geros knygos ir žmonės, kurie patys yra ieškoję ir studijavę filosofiją bei teologiją.
Klausydamasis pasakojimo apie aklojo pagydymą, negaliu neklausti savęs: ar mane pilnai pasiekė Kristaus šviesa? Gavėnios metas, kviečiantis į atgailą ir maldą, tepriartina mus prie dieviškojo Gydytojo, kuris apie save pasakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
