Ar žinote, kada Lietuvoje atsirado sagos? Ką žmonės naudojo rūbams susegti, kol jų nebuvo?
Neabejotinai teigti, kada pradėtos naudoti sagos galima tik nuo viduramžių, o iki tol rūbams susegti lietuviai naudojo smeigtukus ir seges. Viduramžiais smeigtukų nešiojimo mada jau išnyko, tačiau segės dar buvo naudojamos plačiai.
Įdomu tai, kad vystantis juvelyrikos technologijoms, kai kurių papuošalų formos ėmė prastėti – pavyzdžiui, žiedai buvo liejami, tačiau taip, kad imituotų daug sudėtingesnį pynimą. Taip nutiko ir su kai kuriais apyrankių ir segių tipais.
XIII–XIV a. LDK pastebimas didelis technologijų šuolis, ypač juvelyrikoje. Kernavėje rastų papuošalų gamyboje ir ornamentikoje aptinkami ir archaiški baltiški motyvai, ir naujos tendencijos, atėjusios iš kitų kraštų. Anot Kernavės tyrėjo archeologo Gintauto Vėliaus :
„Didelė dalis Kernavėje ir Viliaus senamiestyje aptiktų juvelyrinių dirbinių subtiliomis formomis bei naudotų juvelyrinių technikų spektru neturi sau lygių tarp kitų to meto miestų radinių. Taigi ankstyviausiuose LDK miestuose buvo savita juvelyrikos mokykla, kurią įtakojo archajiškos, baltiškos metaloplastinių formų sampratos ir naujos iš svetur atkeliavusios technologijos
Rasta 1993 m.
Iš tikrųjų, matome, ypač tarp Stakliškėse, Vilniuje, Kernavėje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietose aptinkamų radinių, kad kai kuriems dirbiniams buvo naudojamos sudėtingos technologijos Pavyzdžiui – filigranas (iš itin plonų vielučių (kai kada nesiekiančių nei 1 mm storio), suformuojamas virvutę primenantis ornamentas) arba granuliavimas (dekoravimas itin mažais sidabro taškeliais), buvo žinoma ir juodinimo technika (juodalui buvo naudojami sudėtingi sieros junginiai) arba auksavimas (naudojant gyvsidabrį). Tačiau apie sudėtingas juvelyrikos technologijas kitą kartą… O dabar pakalbėkime apie tai, ką galėjo dėvėti mažiau pasiturintys gyventojai.
Rastas 1987 m.
XIII–XIV a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir aplinkiniuose kraštuose išpopuliarėjo vadinamosios plokštelinės segės. Tai – iš skardos gabalėlio pagamintas papuošalas rūbams susegti. Jos yra apvalios, viduryje turi skylę, per kurią prakišama rūbo dalis. Skardelėje, vienoje skylės pusėje, buvo prakalama skylutė, į kurią įstatomas liežuvėlis užsegimui. Šios segės buvo išgaubtos, o išgaubtoji pusė buvo puošiama sudėtingu ornamentu. Kai kurių sidabrinių segių (pavyzdžiui, rastos Stakliškių lobyje) ornamentas buvo juodinamas specialiu cheminiu junginiu. Pats ornamentas išgaunamas naudojant matricą (iš metalo pagamintas spaudas). Jis dažniausiai buvo daromas taip, kad vienu spaudimu atspaustų trečdalį ar ketvirtadalį ornamento. Todėl vienam papuošalui įspaudimą reikėdavo kartoti keletą kartų ir tik įgudęs juvelyras jį pagamindavo tiksliai. Pagrindas, ant kurio buvo dedama plokštelė atspaudimui, buvo daromas iš švino arba tam tikro standumo odos. Tokia technologija smarkiai palengvindavo darbą, mat turėdamas tokią matricą, profesionalas galėdavo greit prigaminti daug vienodų papuošalų. O tai turėjo smarkiai atpiginti patį gaminį, taigi, toks papuošalas galėjo tapti įperkamu daugeliui žmonių.
Kernavės archeologinės vietovės muziejus
