Ten, kur nuolatos kovojama už gyvybę

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

    Dažnai net nesusimąstome, kas vyksta už durų su užrašu „Intensyviosios terapijos skyrius”, kurį dažnai mes vadiname reanimacija. Šiandien, kai už lango, už durų siaučia baisusis koronavirusas, kai medikas mums tampa viltimi į gyvenimą, kai švenčiame medicinos darbuotojų dieną ir šypsomės jiems iš dėkingumo (gaila, kad ta šypsena slepiasi po kauke), noriu priminti visiems, koks sunkus ir atsakingas yra gydytojo, slaugytojos, slaugės darbas. Tačiau be jo mes nė vienas neišsiverstume. Tad negailėkime jiems gerų žodžių ir paprasto lietuviško AČIŪ.

         Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas prieš vienuolika metų „Krašto naujienose”.

Ten, kur nuolatos kovojama už gyvybę

    Reanimacija (intensyviosios terapijos skyrius). Vien pats žodis gąsdina ir verčia susigūžti. Kaip atrodo šis skyrius? Kiekvieno vaizduotė piešia jį skirtingai. Tačiau kai kas tuose vaizdiniuose yra bendra: daugybė aparatūros, medikai ir ligonis. Ligonis, kuris laviruoja tarp gyvybės ir mirties.

   Ar kada susimąstėme, koks gyvenimas vyksta už reanimacijos durų? Tik pašaliečiui gali pasirodyti, kad veiksmas reanimacijos skyriuje, lydimas monotoniško aparatūros pypsėjimo, vyksta labai lėtai ir ramiai. Tačiau čia darbuotojai neturi laiko ilsėtis. Čia viskas vyksta lyg pagreitintame filme.

Sunkiems ligoniams – trys lovos

   Širvintų reanimacijos skyrius nedidelis – vietos vos trims ligoniams. Prie kiekvienos lovos – daugybė aparatūros. Aparatūros, kuri gali palaikyti gyvybę, išgelbėti ligonį nuo mirties. Lovos atskirtos užuolaidomis. Vienoje patalpoje vienu metu gali būti gydomi pacientai abiejų lyčių – vyrai ir moterys. Tokia tvarka viso pasaulio intensyvios terapijos skyriuose.

   Skyriuje vienu metu dirba trys darbuotojai: gydytojas, med. sesuo ir slaugė. Nakčiai kolektyvas sumažėja – slaugės etatas Širvintų ligoninės reanimacijoje skirtas tik dienai.

  Nors į reanimacijos skyrių patenka patys sunkiausi ligoniai, tačiau trys lovos retai būna tuščios. Vos vienas išrašomas – jo vietą netrukus užima kitas. Mano apsilankymo dieną, per parą vienoje lovoje pasikeitė net keturi pacientai.

Reanimacijos kasdienybė

  Eilinė diena reanimacijos skyriuje prasideda anksti (iš tiesų čia dirbama visą parą – daugumai ligonių savijauta pablogėja būtent naktį, net ir ligoniui miegant, jo būklė yra stebima). Sesutė leidžia pacientams vaistus, keičia lašelines, matuoja temperatūrą, ima kraują tyrimams, daro kardiogramas, fiksuoja aparatūros parodymus… Septintą valandą ateina slaugė. Ji tvarko patalpas, neša paimtą kraują tyrimams, apiprausia ligonius (atsineša dubenėlį su vandeniu ir prausia, o štai Santariškių reanimacijoje ligoniai „prausiami“ šiuolaikiškai – drėgnomis servetėlėmis).

   Du kartus per dieną – ryte ir vakare – Širvintų Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai pranešama, kiek pacientų yra skyriuje. Pasirodo, gaisro atveju, būtent šio skyriaus pacientai gelbėjami pirmiausia.

  Reanimacijos skyriuje trumpas atsipalaidavimas. Maždaug keturiasdešimtmetis pacientas jau sustiprėjęs ir ruošiamas perkelti į paprastą palatą. Kita pacientė – jaunesnė – su įtariamu infarktu, tačiau jos būklė jau stabilizavosi.

Išgelbėta gyvybė

  Tuo metu Greitosios medicininės pagalbos brigada atveža į ligoninės priimamąjį močiutę. Senolė namuose lipo iš lovos ir nukrito. Apie pacientę pranešama reanimacijos skyriaus darbuotojams. Skubiai ruošiamasi sutikti pacientę: į švirkštus traukiami vaistai, paruošiami reikalingi lašinimui medikamentai, sužiūrima aparatūra.

  Garbingo amžiaus močiutė nesąmoninga, sunkiai kvėpuoja. Darnus trijų žmonių kolektyvas dirba lyg orkestras. Slaugė, už darbą gaunanti minimalų atlyginimą, net neprašyta neša, padavinėja, palaiko. Jungiamos lašelinės (kad nesąmoninga pacientė nesusižalotų ir neištrauktų kateterių – jos rankos pririšamos), imamas tyrimams kraujas, įvedamas šlapimo kateteris, prijungiama širdies veiklą, pulsą ir kraujospūdį fiksuojanti aparatūra, į kvėpavimo takus įvedamas vamzdelis ir už senolę nuo šiol kvėpuoja aparatas.

  Tuo pačiu metu medikai stebi ir šalia gulinčią pacientę, prie jos prijungtus aparatus. Maždaug po valandos bėgiojimo vėl viskas rimsta. Nors būklė jau stabili, tačiau pacientė dar pati nekvėpuoja. Kova už senolės gyvybę dar nebaigta. Dar ir dar einama prie pacientės, tikrinama aparatūra, jos parodymai. Pagaliau nuo pacientės atsitiesusi gydytoja tyliai ištaria: „gyvens“.

   Pacientams atvežami pusryčiai. Telefonu vis skambina močiutės artimieji, o medikės jiems kantriai aiškina, kad būklė stabili, pavojus praėjo.

Nesėkmė

  Vėl telefono skambutis. Po jo greičiau sukrunta visos trys darbuotojos. Sesutė į slaugės klausimą „ar rimta“, teatsakė: „jei jau liepė ruoštis – tai nebus lengva“. Ir išties, su visa lova iš kažkurio skyriaus atvežama pacientė. Ją atlydėjusiam gydytojui seselė pasiūlo prisėsti – medikas ne juokais išsigandęs ir išbalęs. Ką tik išvykusio vyro vietoje kovojama už močiutės gyvybę. Kova su giltine vyksta ilgiau nei dvi valandas. Girdėti tik gydytojos nurodymai. Deja, šį kartą Aukščiausiojo valia nenugalima. Nei moderni aparatūra, nei medikų kompetencija ir pastangos rezultatų nedavė. Močiutė mirė.

  Tradiciškai, mirus pacientui, reanimacijoje uždegama žvakė. Tačiau šį kartą močiutės vėlės nepalydėjo žvakės liepsna. Priežastis – kitai pacientei, kad lengviau kvėpuotų, įjungtas deguonis. O tai jau grėstų sprogimu. Slaugė su sesele sutvarko mirusiąją ir kūnas išvežamas. Lova paruošiama kitam pacientui.

  Stoja slogi atmosfera. Tačiau liūdėti nėra kada. Atnešami pietūs vienai iš pacienčių (kitos gyvybė vis dar palaikoma tik aparatais). Vėl leidžiami vaistai, atliekamos kitos procedūros. Atėjusiems mirusios močiutės artimiesiems atiduodami dokumentai, kantriai aiškinama, kur ir ko jie turėtų nueiti, kad greičiau susitvarkytų visus reikiamus formalumus.

Bobute, tu ilgai gyvensi!

  Medikų nuostabai, ryte atvežta nukritusi senolė pati kovoja ir stengiasi gyventi. Močiutė jau pati kvėpuoja. Tad gydytoja, įspėjusi pacientę, ištraukia iš kvėpavimo takų vamzdelį. Slaugė, prausdama močiutei veidą (kad lengviau būtų), vis šnabžda: „molodec, bobute, ilgai gyvensi!“ Gydytoja, tikrindama, ar močiutė supranta, kas jai sakoma, paklausia: „Močiute, kiek vaikaičių turite?“ Senolė tuojau pat tyliai, bet išdidžiai atsako: „Tris“. Išplėšta iš giltinės nagų gyvybe džiaugiasi visos trys medikės.

  Slaugė baigia darbą ir atsisveikindama iki rytojaus palinki: „ramios nakties“. Jau abi reanimacijos pacientės valgo vakarienę. Čia pat, savo lovose, prie kurių pristumiami maži staliukai, skirti nevaikštantiems ligoniams. Reanimacijoje vaikštančių pacientų nebūna.

Pikčiurna savižudė

  Ramybę reanimacijos skyriuje akimirksniu išsklaido naujoji pacientė. Maždaug keturiasdešimt penkerių moteris Širvintų medikams gerai žinoma. Ji – dažna reanimacijos pacientė, o dar nelabai seniai ponia Marytė (vardas pakeistas) yra pati dirbusi Priėmimo skyriuje slauge. Marytė eilinį kartą bandė žudytis – išgėrė nenusakomą kiekį vaistų, juos užgerdama alkoholiu. Ją rado sūnus ir iškvietė medikus. Priėmimo skyriuje pacientei išplaunamas skrandis ir ji vežama į reanimaciją.

  Marytė, jau trečia tos pačios lovos „gyventoja“, sukelia tikrą sumaištį skyriuje. Likusios dvi medikės su ja nepajėgia susitvarkyti. Į pagalbą ateina Priimamojo skyriaus medikės. Pacientė visokiais necenzūriniais žodžiais išvadina ją gelbstinčias medikes.

  Įtūžusi pacientė rėkia, keikiasi ir vis lupa nuo savęs prietaisų laidus ir lašelines. Marytės rankos pririšamos. Tačiau pyktis toks stiprus, kad moteris sugeba išsilaisvinti, vėl nuplėšia laidus, koja nuspiria lašelinę laikantį stovą.

  Seselė su gydytoja vėl stoja į kovą. Ne. Ne su mirtimi, o su nevaldoma paciente. Užsigulusios ją bando pririšti rankas. Seselė vos spėja atšokti – pacientė, bandžiusi įspirti seselei, tik kojos pirštais paliečia jos veidą. Tačiau Marytė spėja sugriebti sutrikusios gydytojos trumpus plaukus ir… išpeša didžiulį jų kuokštą. Jauna gydytoja vos sulaiko ašaras ir piktai kalba: „štai tokiai su malonumu nepadėčiau“. Nuo nedėkingos pacientės nukentėjusi gydytoja pasakoja seselei, kad kitoje jos darbovietėje (Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje – aut. past.) dirba apsauga – tvirti vyrai, kurie gelbsti tokiais atvejais.

  Beveik penkias valandas surišta Marytė visa gerkle rėkia ir keikia ją išgelbėjusias medikes. Tik buvusios bendradarbės – seselės – apibarta trumpam nutyla. Nutyla, kad dar garsiau galėtų koneveikti ją ir gydytoją.

  Iš Vilniaus narkologijos centro iškviečiama brigada. Apie 23 val. Marytė supakuojama lyg kūdikis (suvyniojama ir susegama diržais) ir išvežama į Vilnių. Abi medikės su palengvėjimu atsipučia. Viskas rimsta. Likusios pacientės, gavusios savo vaistų dozę, užmiega. Dirba tik jų širdžių veiklą fiksuojantys aparatai. Kartas nuo karto prie jų prieina seselė.

  Kažkur netoliese, už lango, pasigirsta šaudomų fejerverkų garsai…

Dar viena „širdininkė“

  Naktį, apie trečią valandą, vėl sujudimas. Atvežta pacientė dėl sutrikusios širdies veiklos. Moteriai yra operuota širdis, tačiau ją vis kankina bėdos. Ir vėl bėgimas, tyli kova už dar vieną gyvybę. Ryte, gavusi kvalifikuotą pagalbą, moteris atsigauna ir net pati pakyla iš lovos.

  Kita pacientė ruošiama kelionei. Pablogėjus jos būklei, Vilniaus Santariškių medikai visgi rado vietą reanimacijoje ir galės priimti Širvintų pacientę. Iš Vilniaus atvyksta reanimobilis ir juo moteris išvežama.

   Širvintų reanimacijoje gyvenimas juda į priekį…

Vienintelė kardiologė – atostogauja

  Santariškių kardiologai teigia, kad šiuo metu itin padaugėjo ūmių širdies ir kraujagyslių susirgimų. Vilniuje – didžiulė kardiologijos reanimacija, talpinanti daugiau nei pusė šimto ligonių, visada pilna. Medikai šį reiškinį sieja su padidėjusiu žmonių nerimu, didėjančiu nedarbu. Taip yra Vilniuje.

   Širvintų ligoninės vadovams – „širdininkai“ nė motais. Nors per parą į reanimaciją atvežti du sunkūs kardiologiniai ligoniai, nors skyriuose tokių ligonių dar daugiau, tačiau vienintelė Širvintų kardiologė atostogauja. Suprantama, kiekvienas mūsų turi teisę atostogoms. Tačiau kyla klausimas, kodėl ligoninės vadovai nepasirūpino pavaduojančiu kardiologu iš Vilniaus ar Ukmergės? Visą kardiologės atostogų periodą nė vienam ligoninės ir poliklinikos pacientui nebuvo padaryta širdies echoskopija, o eilės ją pasidaryti – kilometrinės – laukti tenka daugiau kaip mėnesį.

Svarbi kiekviena gyvybė

  Čia – Širvintų reanimacijoje – kiekvieną minutę vyksta kova už kiekvieną gyvybę. Ir visai nesvarbu, kas tu: gyvenimą baigiantis senukas, ar jaunas žmogus – už kiekvieną kovojama be išlygų. Todėl kiekvienas, patyręs šio skyriaus darbuotojų rūpestį, nuoširdumą ir atsidavimą darbui, lenkia prieš šiuos medikus galvą ir tyliai taria: AČIŪ UŽ IŠGELBĖTĄ GYVYBĘ.