Švęsdami Jėzaus žengimą į dangų – sugrįžimą pas Tėvą, esame kviečiami pamąstyti apie Jėzaus misiją, prasidėjusią įsikūnijimu ir regimai pasibaigusią žengimu į dangų, taip pat pamąstyti apie mums, Jėzaus draugams, skirtą misiją.
Jėzaus misija apima ne tik įvykius, kai jis skelbė Gerąją Naujieną, gydė žmones ir darė stebuklus, bet ir gyvenimą Nazarete, kai drauge su Juozapu rankų darbu pelnė šeimos pragyvenimui reikalingas lėšas. Nuo Jėzaus misijos neatskiriama dalis buvo patirti persekiojimai, kai gelbstintis nuo karaliaus Erodo reikėjo bėgti į Egiptą, kai fariziejai spendė pinkles, kai kėsinosi užmušti akmenimis ar įpykę Nazareto žydai bandė kraštietį nustumti nuo skardžio. Jėzaus misijos kulminacija buvo mirtis ant kryžiaus; dėl jos mes esame išgelbėti.
Jėzaus misija su žengimu į dangų nepasibaigė; ji tęsis ir tęsis iki amžių pabaigos. Po prisikėlimo pasirodęs savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,18–20).
Prieš žengdamas pas Tėvą Jėzus savo mokiniams sakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Ką tik paminėjome šv. Jono Pauliaus II gimimo 100-ąsias metines; džiaugėmės, kad ir mes, lietuviai, galėjome iš arti matyti šį didįjį Jėzaus liudytoją.
Tačiau misija būti Jėzaus liudytojais yra skirta ne tik popiežiui, vyskupams bei kunigams, bet ir visiems pakrikštytiesiems. Šią misiją vykdome, kai gerai atliekame savo pašaukimo darbus, ar tai būtų šeimininkės darbas virtuvėje, ar vyro kur nors prie staklių ar betono maišyklės, ar prezidento sprendimai, reikalingi piliečių gerovei užtikrinti.
Vykdydami Kristaus misiją, mes esame kviečiami drąsiai išpažinti savo tikėjimą, gyventi pilnakraujį Dievo vaikų gyvenimą, ištikimai laikytis Evangelijos kelio ir padėti kitiems juo eiti.
Atliekame Kristaus paskirtą misiją, kai ištvermingai prisiimame visus smūgius iš mums priešiško pasaulio pusės. Tie smūgiai neišvengiami; apie juos aiškiai kalba Šventasis Raštas. Apreiškimo knygoje pasakojama apie danguje šalia Avinėlio sosto stovinčią nesuskaičiuojamą minią baltais apsiaustais su palmių šakomis rankose – tai žmonės, atėję „iš didžio sielvarto“ ir išplovę savo apsiaustus Avinėlio kraujyje (plg. Apr 7, 14). Kai ištvermingai pakeliame savo kryžius – sutinkamus sunkumus, mes vykdome Jėzaus misiją.
Kristaus misijoje dalyvaujantys žmonės bando ištikimai eiti meilės keliu; jie neužmiršta, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn14, 21).
Kristaus misijoje dalyvaujantys žmonės saugo Krikšto metu gautą baltą sielos drabužį, o jei jis susitepa, nedelsia išbaltinti jį Avinėlio kraujyje priimdami Sutaikinimo sakramentą.
Kristaus Žengimas į dangų liudija Dievo Avinėlio pergalę, išaukštinimą ir tapimą „galva Bažnyčios, kuri yra jo kūnas“ (Ef 1, 22–23). Mes tam Bažnyčios kūnui priklausome ir džiaugiamės, kad mūsų vadas yra Dievo Avinėlis, sumokėjęs už mus savo Kraujo kainą.
Jėzui pakilus aukštyn ir dingus už debesų, jo mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn. Tuomet prisiartinę angelai klausė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11) Esame kviečiami ne stovėti, bet eiti į pasaulį ir liudyti mus atpirkusį ir su mumis gyvenantį Jėzų. Amen.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
