COVID- 19 pandemija sujaukė mūsų gyvenimus, kasdienę rutiną, kartu ir skatina keisti mąstymą, nes likę namuos evieni, atskirti nuo visuomenės, nuolat girdėdami apie aukas, imame vertinti ir apmąstyti tai, kas svarbiausia gyvenime, kokios vertybės yra tik menamos. Apie tai ir kalbamės su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi – žmogumi, kuriam netrūko drąsos ginti savo įsitikinimus, kuris tvirtybės ieškojo tikėjime, kuris, vesdamas žmones keliu link Dievo pažinimo, akcentuoja, jog gyvenime būtina harmonija, o materialinių gėrybių siekis neturi atimti laiko būtino ugdyti dvasiai, nustelbti tėvystės, šeimos pareigų, priversti užmiršti, kad tikrosios laimės nerasime niekur kitur tik bendrystėje ir artimo meilėje.
–Išgyvename nepaprastus laikus, kaip gyventi viltimi?
-Iš tikrųjų, dabartinis laikas daugumai žmonių yra labai sunkus. Vieniems sunkus ekonomiškai, kitiems – emociškai, tačiau daugelis žmonių sugebėjo prie karantino sąlygų prisitaikyti ir dėl to nedaro tragedijos. Man atrodo, kad lengviausiai viltį išlaiko žmonės, kurie eina per gyvenimą su tikėjimu ir pasitaikančias sunkenybes sudeda į Dievo rankas. Jei Dievas leis anksčiau iškeliauti į Tėvo namus, tikintis į amžinąjį gyvenimą žmogus dėl to nemato tragedijos. Tačiau mąstančiam, kad žmogaus gyvena tik žemėje ir su mirtimi viskas pasibaigia, išlaikyti ramybę yra kur kas sunkiau.
-Kuo dabar gyvena parapijų kunigai ir su kokiais sunkumais susiduria?
-Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti patys kunigai. Neabejotina, kad jiems buvo sunku, kai reikėdavo švęsti Mišias tuščioje bažnyčioje; nelengva ir dabar, kai dalyvių skaičius ribojamas. Veiklesnieji kunigai pradėjo transliuoti Mišių šventimą per internetą ir daugeliu atvejų dalyvaujančių skaičius dažnai būdavo didesnis, nei įprastai. Tačiau Mišių šventimui yra svarbi tikinčiųjų bendruomenė ir internetas jos negali sukurti.
-Patarkite, kaip šiuo nelengvu laiku išsigryninti vertybes?
-Visi žmonės turi tam tikras vertybes. Daugeliui didelė vertybė yra dideli pinigai, sėkminga karjera, galimybė pramogauti ar rūpesčių nekelianti sveikata. Visa tai yra gera, jei žmogus pinigus ar savo gerą gyvenimą nepadaro tam tikru stabu, kuriam paaukoja svarbesnės vertybes: sąžiningumą, solidarumą su bendrakeleiviais, pareigą tėvynei ir kt. Ši pagunda lieka stipri, kai žmogui viskas lengvai sekasi ir jis pradeda nemąstyti, nei kas jis yra, nei dėl ko gyvena žemėje. Tačiau sutikti sunkumai, ypač jei jie yra dideli, žmogų sustabdo. Ši koronaviruso epidemija sustabdė mus visus; tik ar visi pasinaudosime galimybę iš naujo perkainuoti savo vertybes, klausimas lieka atviras. Tikros vertybės mus daro labiau tikrais žmonėmis – tai pasiaukojanti meilė, tiesumas, sąžiningumas ir tikėjimas, kad žmogus nėra atsitiktinai atsiradusi būtybė, bet esame į Tėvo namus keliaujantys Dievo vaikai.
-Pokyčiai vyksta ne tik pasaulietiškame, bet ir bažnyčios gyvenime, sakykite, kaip šiais metais išgyvensime atlaidų ir sutvirtinimo sakramento, vestuvių metą?
-Bažnytinės šventės, panašiai kaip ir Pirmosios Komunijos, sutvirtinimo ar vestuvių progos yra išskirtinės mūsų gyvenimo progos. Kur kas svarbiau, kaip mes išgyvensime kasdienes progas, tame tarpe ir sekmadienio Mišių šventimą. Bažnyčios vadovai ieško dialogo su kompetentingais valdžios žmonėmis, nes siekia bendro gėrio, kad koronaviruso plitimui būtų užkirstas kelias. Jie mano, kad Dievo nereikia gundyti, nes jis yra davęs žmogui protą, kaip jis turi elgtis. Turėkime viltį, kad protingai elgdamiesi, greitai turėtus rūpesčius pamiršime.
-Kaip pasikeitė jūsų diena ir ką karantino metu atradote naujo?
-Šis karantino metas man asmeniškai yra tiesiog palaimingas metas. Atsirado daugiau laiko apsidairyti aplink save, daugiau paskaityti ir parašyti. Šiuo metu atradau gerą galimybę „pakeliauti“ po matytas ir nematytas kiekvienam tikinčiajam brangias vietas. Vieną dieną adoruoju Eucharistiją Nazareto šventovėje, kitą dieną kalbu rožinį Lurde, trečią meldžiuosi Fatimoje ir t.t. Dažnai lankausi Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Internetas yra Dievo dovana, jei jį naudojame geram tikslui.
-Sakykite, kaip šiuo metu tapti dovana kitam?
-Dovana kitiems mes turime būti ne tik karantino metu, saugodami save ir kitus. Būti dovana kitiems yra mūsų krikščioniškojo pašaukimo esmė. Jėzus mus yra pakvietęs gyventi meilėje, gebančioje save dovanoti kitiems. Jis parodė didžiausią pasiaukojančios meilės pavyzdį, paaukodamas už mus savo gyvybę.
-Su daug kuo, ko dabar stokojame, buvome apsipratę, o dabar daug ko neliko, kaip iš naujo kurti santykius su savo artimais, draugais?
-Mus saugantis karantinas tapo neišvengiama būtinybe ir tai mus slegia, tačiau jis leido geriau suvokti, kaip labai mes esame vieni kitiems reikalingi. Mes esame socialinės būtybės, kurioms reikia bendravimo ir atramos. Nemanau, kad karantinas tuos ryšius nutraukė; atvirkščiai, karantinas tik sustiprino suvokimą, kad nesame šioje žemėje vienišiai, bet ir patys mylime ir turime mus mylinčius žmones.
-Ko palinkėtumėte karantino meto išvargintiems žmonėms?
-Kai buvau nuteistas dešimčiai metų ir atskirtas nuo mylimų žmonių bei tėvynės, tuomet buvo tikras karantinas, kurio metu bandžiau stipriai laikytis Dievo rankos. Šito linkiu visiems, kurie jausite dabartinio karantino svorį.
Projektą „Susitinka kartos…” remia
