Jei žmogus nėra visiškai pasinėręs į medžiaginę tikrovę, jei brangina ne tik daiktus, pinigus, bet ir tiesą bei meilę, tuomet jis yra atviras antgamtinei tikrovei ir paprastai turi tam tikrą Dievo suvokimą.
Sekmadienį po Sekminių sutelkiame dėmesį į vieno, bet triasmenio Dievo slėpinį, kurį vadiname Švč. Trejybe. Senajame Testamente apie ją nekalbama. Izraelitai garbino vieną Dievą ir tuo išsiskyrė iš stabus garbinančių kaimynų. Dievas išvedė izraelitus iš nelaisvės ir davė Dekalogą, kuris skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2–3).
Su Dievo apsireiškimu suvokimas labai prasiplėtė. Angelas, Nazareto mergaitei Marijai apreiškęs Dievo planą, pasakė, kad „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Tai jau aiški kalba apie Šventąją Dvasią ir Dievo Sūnų.
Jėzaus atsimainymo metu iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo“ (Mk 9, 7), ir tai yra aiškus liudijimas apie Dievą Tėvą ir
Dievą Sūnų.
Jėzus daugelį kartų kalbėjo apie savo Tėvą, iš kurio išėjo ir pas kurį sugrįšiąs. Mokė kreiptis į Dievą malda „Tėve mūsų.“
Apaštalas Jonas pradeda Evangelijos pasakojimą apie Jėzų kaip Dievo Žodį, buvusį pas Dievą, per kurį viskas yra sukurta.
Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią – Guodėją, kuri primins viską, ko jis buvo mokęs. Sekminėse šis pažadas buvo išpildytas.
Taigi, šiandien stovime priešais Švč. Trejybės slėpinį, kurio iki galo niekada nesuprasime ir jį kontempliuosime per visą amžinybę. Mūsų protas pajėgia pažinti tik už mažiau mus pačius sudėtingus kūrinius, bet nepajėgia įžvelgti Dievo gelmės; mes galime tik bandyti šiek tiek prisiliesti prie Dievo būties slėpinio.
Dievo išmintis, kurią apaštalas Jonas vadina Žodžiu, per kurį visa sukurta, yra begalinė, kaip begalinis yra ir pats Dievas. Ši Dievo Išmintis, šis Dievo Žodis yra antrasis Švč. Trejybės Asmuo – Dievo Sūnus, kuris Dievo Tėvo yra gimdomas. Dievas Tėvas myli Sūnų, o Sūnus – Tėvą. Ši abipusė Meilė yra begalinė, kaip begalinis ir pats Dievas. Tai iš Tėvo ir Sūnaus kylanti Šventoji Dvasia – Meilės Dvasia.
Šv. Atanazas šitaip kalba apie Švč. Trejybę: „Tėvas visa kuria per Žodį Šventojoje Dvasioje, ir šitaip išsaugoma Trejybės vienybė. Bažnyčioje yra skelbiamas vienas Dievas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Virš visų kaip Tėvas, kaip pradžia ir šaltinis, per visus, būtent per Žodį, pagaliau visuose, Šventojoje Dvasioje. Ką Šventoji Dvasia kiekvienam dovanoja, tai Tėvo yra suteikiama per Žodį. Kai mumyse yra Šventoji Dvasia, mumyse taip pat yra ir Žodis, iš kurio gauname Dvasią, o Žodyje yra Tėvas. Kur yra šviesa, ten yra ir spindesys, ten taip pat yra jo veikimas ir švytinti malonė. Trejybės suteikiama malonė ir dovana yra duodama Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Tapę jos dalininkais mes įgyjame Tėvo meilę, Sūnaus malonę ir Dvasios bendrystę.“
Svarbiausia ne tai, kad iki galo suprastume Švč. Trejybės slėpinį, bet kad mokėtume su ja bendrauti. Dangaus Tėvą prisimename, kalbėdami „Tėve mūsų“, tad šia malda pradėkime ir užbaikime dieną. Jėzų pagerbiame švęsdami Mišias, priimdami jį kaip dangaus Duoną; pagerbiame adoruodami Eucharistiją. Jėzus yra Šventosios Dvasios siuntėjas, todėl kai susivienijame su juo Eucharistijos slėpinyje, prašykime, kad jis mums siųstų Šventąją Dvasią, nes jos veikimo esame labai reikalingi.
Kuris iš mūsų nesijaučia silpnas, kuris nebuvo nuodėmės sužeistas ir neišgyveno dvasinės tamsos bei nerimo? Šventoji Dvasia gydo mūsų sielos žaizdas, neša ramybę, teikia išminties, stiprina ir moko mylėti. Ar pasinaudojame Dvasios teikiamomis dovanomis?
Mes esame laimingi, pažindami Švč. Trejybės slėpinį, galėdami su ja bendrauti ir semtis šviesos bei jėgos, kad galėtume eiti per gyvenimą nuolankiai bet drąsiai, suvokdami, kad mus lydi dangaus Tėvo Apvaizda, Sūnaus meilė ir Šventosios Dvasios jėga.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
