Kaip gyvent Lietuvoj ligoniams, invalidams, seniems žmonėms?

SKAITYTOJO LAIŠKAS

   Esu Vida Blažienė. Mieli žmonės, pasakykit, kaip gyvent Lietuvoj ligoniams, invalidams, seniems žmonėms?

   Ėjau į Širvintų sveikatos centrą. Ir laiptai į rūmus, deja, sveikiems. Neįgalūs žmonės į viršų šliaužte šliaužia. Atgal, kurie su vežimėliais, prašo kitų pagalbos. Ir taip bando nuvažiuoti žemyn.

     Kur mes gyvenam? Grojančių fontanų krašte? Durys atviros visiems „kultūros“ išsiilgusiems barų lankytojams, pompastiškų švenčių lankytojams.

   Žmonėms, kurie guli palaikomajame skyriuje su visiška negalia – durys užrakintos. Tai vadinasi – rūpinimasis ligonių saugumu. O kad jiems gal liko ne fontanus matyti, o nors trumpam pamatyti artimą žmogų, pajusti jo švelnų prisilietimą – gal tai jo paskutinė gyvenimo viltis?

    Esu sunkus ligonis. Ne be gydytojų pagalbos pasigavau sepsį. Dvylika parų išbuvau komoje, penkis mėnesius ant patalo, netrukus laukia inkstų dializė.

   Šiuo metu mano žmogus guli Širvintų ligoninės Palaikomajame skyriuje. Labai sunku fiziškai aplankyti. Bet dar sunkiau dvasiškai, kad negali pamaitinti skanesniu kąsneliu iš savo rankų, palaikyti, paguost.

    Ne pirmą kartą jį lankau. Man pasakė, kad norint aplankyti reikia telefonu susitarti su socialine darbuotoja ir davė jos telefono numerį. Kol prie „kolonijos“ durų dirbo žmonės -medikai, viskas buvo gerai. Susitardavau su socialiniais darbuotojais ir man leisdavo kartą į savaitę – trečiadieniais – aplankyti savo žmogų.

   Deja, eilinį trečiadienį duris pravėrė baisaus pykčio iškreiptu veidu moteriškė. Jos veide įsirėžusios pykčio raukšlės. Iš karto supratau – bus problemų. Kol aiškinau gražiuoju, kaip viskas yra, kad tariausi su socialine darbuotoja, ji „nieko nesuprato“, tik pliauškėjo į delną ir skandavo „duokit man leidimą“. Kai pakėliau balsą ir paklausiau, kodėl iki šiol galėjau įeiti su socialinės darbuotojos žodiniu leidimu, prieš nosį man buvo užtrenktos durys.

    Nenoriu pasakoti visko, ką mačiau tos medikės akyse: neapykantą, panieką ir aroganciją. Viską, ką atnešiau, perdaviau jaunai mielai mergaitei iš palaikomojo skyriaus ir kaukdama nuėjau nuo durų. Aš tikrai kaukiau.

    Ačiū Tau, miela mergyte, Tu būsi tikra medikė. Tavo akys buvo pilnos gailesčio. Ko negaliu pasakyti apie piktąją medikę. Dievas mato kiekvieną. Nelinkiu niekam blogo. Būk sveika ir laiminga.

   Norėdama aplankyti ligonį turiu samdyti mašiną. Savomis jėgomis jau negaliu.

    P.S. Jau kelias savaites negaliu telefonu prisiskambinti gydytojai ir sužinoti apie savo žmogų. Tai jos dar nėra, tai jau nėra.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį krastozinios.lt neatsako.