Bandymas užtrenkti duris viešumui nepavyko

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

   Pastaruoju metu itin daug kalbama apie žurnalistų teisę gauti informaciją ir ją skleisti. Šias kalbas paskatino teismo sprendimas, kur žurnalistai teisėsi su Vyriausybe dėl ištrintų posėdžių įrašų.

   Teismas vienareikšmiškai pasisakė už žurnalistų teises gauti informaciją. Ir ne, tai nėra žurnalistų byla. Šioje byloje kovota už visų Lietuvos piliečių teisę žinoti. Kad vėliau, pavyzdžiui – liūčiai užliejus registrų centrą, duomenys ir žinios nedingtų.

   Kiekvienas mūsų, mokantis mokesčius, yra tiesioginis valdininkų darbdavys, nes iš mūsų mokamų mokesčių yra mokami darbo užmokesčiai valdininkams, išlaikomos jų darbo vietos. Todėl normalu, kad jie privalo atsiskaityti gyventojams, kaip naudoja pinigus, kokius sprendimus priima. Tą reglamentuoja Lietuvos Konstitucija.

Ir ne, tai nėra žurnalistų byla. Šioje byloje kovota už visų Lietuvos piliečių teisę žinoti.

Bandymas prisidengti korona virusu

  Karantino metu Širvintų rajono žiniasklaida gavo savivaldybės administracijos prašymą (o gal merės? – nepamenu) nedalyvauti Tarybos posėdžiuose. „Krašto žinios“ gerbia įstatymus ir puikiai suprato tokį prašymą. Kam be reikalo didinti grėsmę viruso plitimui? Juo labiau, kad pati esu rizikos grupėje. Viso karantino metu posėdžius stebėjau internetu. Tiesa, taip nemačiau didžiosios dalies Tarybos narių, tad nebuvo aišku, kaip jie balsavo. Nebuvo aišku, kas pasisako ir net ką sako – elementariausiai nesigirdėjo.

    Karantinas baigėsi. Visos valstybinės institucijos atvėrė duris žiniasklaidai. Tiesa, visur laikomasi saugaus atstumo.

   Birželio mėnesį prašymo nedalyvauti negavome, tačiau paskambinus sekretorei ir jai pasitikslinus situaciją, buvome paprašyti posėdyje nedalyvauti. Su prašymu sutikome.

   Paskelbus apie liepos mėnesio posėdį, prašymo nedalyvauti negavome. Kadangi tuo metu jau vyko miesto šventės renginiai, logiška buvo manyti, kad ir į posėdį galime vykti. Juo labiau, kad Lietuvoje jau antrą mėnesį žiniasklaida visur įleidžiama.

  Atvykusi į posėdį nustebau vieta žurnalistams – ją pamatysite nuotraukose. Dar pajuokavau, kad toks mažas kampelis paruoštas. Gavau repliką, kad neklaidinčiau žmonių, nes vieta žurnalistams nėra paruošta. Pamaniau, kad sekretoriaujanti savivaldybės teisininkė tiesiog juokavo.

    Tačiau atėjus merei, paaiškėjo, kad ne – juokauta nebuvo. Merė griežtai pareiškė, kad „žurnalistė galinti pafotografuoti ir turinti išeiti už durų“. Atsisakius tai padaryti buvo pareikalauta užsidėti kaukę. Čia derėtų akcentuoti, kad salėje niekas kaukių nedėvėjo. Kitaip, kaip pasityčiojimu, to nelabai ir pavadinsi. Bent jau aš taip supratau.

Įstatymas viršesnis už valdininkus

  Mano pradžioje minėtoje byloje ir daugelyje kitų atvejų akcentuojama, kad įstatymas yra viršesnis už valdininkų norus.

Juo labiau, kad Vyriausybės nutarime dėl asmenų aptarnavimo nėra nurodymo užrakinti institucijų duris, o Širvintose dabar nesudaryta galimybė patekti į viešus politikų posėdžius, nors tokia galimybe naudotis pilną teisę turi ne tik žurnalistai, bet ir seniūnaičiai, bendruomenių atstovai.

Rūpestis neįgaliaisiais

    Mūsų rajonas mažas. Kiekvienas žinome, kas su kuo miega, kas pas ką gyvena, kas kuo serga. Tačiau merei buvo vis vien, kad priešais ją stovi asmuo, turintis vidutinio laipsnio negalią. Štai taip viešai deklaruojama meilė ir rūpestis neįgaliaisiais veikia praktikoje. Kaip merė dažnai sako opozicijai: „pabūsite ilgiau taryboje – išmoksit“. Galbūt išmoks ir ji.

Nebyliai sutiko

    Apžodžiavusi priešę (tokia jaučiausi) merė vedė Tarybos posėdį. Pagal nutylėjimą posėdyje dalyvauti leista (o gal ir ne – juk nepasakė).

    Tik va išėjus nejauku pasidaro. Merė tikėtina nenorėjo rizikuoti tarybos narių sveikata, net manęs reikalavo kaukę dėvėti, lyg raupsuotoji būčiau. O vakare čia pat gatvėje vyko miesto šventės renginiai – gausiai susirinkę miestelėnai dalyvavo miesto aikštės atidaryme. Be kaukių, be draudimų, be atstumų.

    Kodėl?

O ir posėdyje nebuvo ypatingai ginčytinų klausimų, kurių galbūt nebūtų norėta rodyti.

Ar tai eilinis noras demonstruoti valdžią?

Vietoj epilogo

  Aš suprantu, kad visi vienodai galvoti negali. Suprantu, kad bus tokių, kurie ir vėl piktinsis: tai Tuškevičienei vis negerai. Suprantu ir tai, kad daug lengviau gyventi, kai nekovoji, nereikalauji savo teisių. Tik, kokia tokio gyvenimo kokybė? Ar verta bijoti tų, kuriuos patys renkame? Juk būtų kur kas paprasčiau sutarti, kartu pasitarti ir kartu priiminėti sprendimus. Tiek nedaug reikia, tiesiog pagarbos kitam ir įstatymui.

   Ir aš vis dar šventai tikiu, kad vieną dieną, kaip jaunavedžiai apsišlifavę visus kampus, rajone gyvensime draugiškai ir gerbsime vieni kitus. Juk ir skirtingai galvojant susitarti galima. To ir linkiu visiems.

   P.S. Pirmadienį LRT radijo laidoje „Aktualijos“ teko ir man kalbėti apie politikų manipuliacijas prisidengiant asmens duomenų apsaugos įstatymu ir pandemija. Paklausykite: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000116126/lrt-aktualiju-studija-ar-is-visuomenes-galima-atimti-teise-zinoti

    O čia – musų „draugiškas” pokalbis prieš posėdį.