Krikščioniškojo tikėjimo esmė yra meilė Jėzui, kuri reiškiasi sekimu paskui beturtį, nuolankų ir kenčiantį Viešpatį ir neieškojimu draugystės tų, kurie yra galingi, turtingi, siekiantys išaukštinimo, bet mylintys tik save. Kai šitai suprantame, tuomet mūsų tikėjimas tampa gyvenimą įprasminančia ir pašventinančia jėga.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, skaičiau šv. Tomo Kempiečio knygutę „Kristaus sekimas“. Skaičiau ją ir padariau išvadą, kad sekti paskui Jėzų nėra lengva, nes reikia daug ko atsisakyti. Tokia mūsų prigimtis, bėganti nuo sunkių dalykų.
Iš tikrųjų Jėzus nesakė savo mokiniams, kad draugystė su juo bus lengva; jis priminė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Prieš pasakydamas, kas laukia jo sekėjų, Jėzus kalbėjo, kas ištiks jį patį: Jeruzalėje jam reikės daug kentėti, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti (plg. Mt 16, 21). Mokiniai, buvę liudininkais daugelio Jėzaus stebuklų, buvo įsitikinę, kad jų Mokytojas, kurį Petras pavadino Mesiju ir Dievo Sūnumi, negali kentėti. Petras net perspėjo Jėzų, kad jis nekalbėtų apie savo kančią ir mirtį. Tuomet Jėzus pasakė Petrui, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis.
Dievo žodis perspėja kiekvieną iš mūsų, kad, siekdami Jėzaus draugystės, būtume pasiruošę priimti ir kryžiaus dalią. Kartą Jėzus aiškino, koks kelias veda į gyvenimą: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Tie ankšti vartai ir siauras kelias yra išsižadėjimo ir kryžiaus kelias. Jėzus kviečia mus eiti meilės keliu, tačiau šis kelias įveikiamas tik išsižadant savimeilės ir nebijant pakelti sutinkamų sunkumų. Motina, mylėdama savo vaikus, taip pat daug ko atsisako, tiesiog užmiršta save, kad galėtų džiaugtis augančiais vaikais.
Panašiai yra ir su Dievo meile: ji auga mūsų širdyje tiek, kiek iš jos pašaliname netvarkingą kūrinių meilę, kiek saugomės nuodėmių ir kiek išsižadame mus atakuojančių egoistinių norų. Dievo meilė ir mūsų egoizmas yra nesuderinami.
Kartais mums sunku suprasti, kodėl mus mylintis Dievas neapsaugo mūsų nuo sutinkamų kryžių. Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus kalba, kad kryžiaus priežastis dažnai būna nuodėmė ir kad ji gali būti sunaikinta tik prisiėmus kryžiaus dalią.
Petrui Kristaus kryžius buvo sunkiai suvokiamas iki pat Velykų ryto. Jis bėgo nuo kryžiaus, net išsigindamas savo Mokytojo. Tik sutikęs prisikėlusį Kristų Petras suprato, kodėl Jėzui reikėjo kentėti ir mirti, ir po to galėjo pasiryžti daugiau niekada nebėgti nuo kryžiaus. Petras, panašiai, kaip ir Jėzus, mirė nukryžiuotas.
Dievo žodis skatina ir mus į viską, ką sutinkame sunkaus ir dėl ko kenčiame, žvelgti Prisikėlimo šviesoje. Šitaip elgdamiesi, mes turėsime drąsos pasitikti bet kokį kryžių. Per aspera ad astra – per sunkumus į žvaigždes!
Šiais metais minime kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo 100-ąsias metines. Net dvidešimt trejus metus atskirtas nuo savo ganomųjų, jis nešė tremties kryžių. Anuomet tereikėjo tik pažadėti klusnumą sovietinei valdžiai ir to kryžiaus nebūtų likę. Tačiau kardinolas apsisprendė geriau mylėti Jėzų ir nebėgti nuo kryžiaus. Teužtaria jis mus pas Dievą, kad ir mes visuomet panašiai apsispręstume.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
