Rasa Jarmalienė – išskirtinė fotografė Lietuvoje. Fotografe ji dirbti pradėjo Londone prieš daugiau nei 20 metų. Daugiausiai dėmesio skyrė studijinei portretų ir mados fotografijai. 2007 sugrįžo į Lietuvą, Kaune atidarė fotostudiją, kurioje ilgametė veikla padėjo geriau pažinti Lietuvos klientų poreikius. Lietuvoje Rasą įkvėpė sutikti unikalūs žmonės, madų bei gyvenimo stiliaus žurnalai, todėl ji pasinėrė į asmenybių, dirbančių pramogų bei verslo pasaulyje, fotografiją. Džiaugiasi dirbusi su žinomais žmonėmis, politikais, kūrėjais, dizaineriais, pramogų pasaulio atstovais, aktoriais, šokėjais bei kitais talentingais žmonėmis. Kelis metus dirbo su spauda, modelių agentūromis, katalogais, privačiais klientais. Šiandien moteris ryžosi vienetiniam interviu, kuriame, kaip niekad atvirai papasakos savo kelio link fotografijos užkuliusius. Kone gyvybę modeliui vienos fotosesijos metu išgelbėjusi Rasa atvėrė savo sielos grožį mūsų skaitytojams. Unikalus, išskirtinis ir iki sielos gelmių atviras interviu palies jūsų širdis.
-Kaip atpažinote savo pašaukimą fotografijai?
-Fotografija nebuvo mano pirmoji gyvenimo meilė. Po mokyklos, labai norėjau studijuoti dailę arba psichologiją. Šios abi sritys man itin sekėsi. Bet piešimui, pasirodė, turėjau per mažai kantrybės. O psichologijai studijuoti pritrūko matematikos egzamino. Todėl nusprendžiau šias dvi sritis sujungti ir taip atradau momentinę dailę – fotografiją. Ir darbą su fotoaparato baimę turinčiais žmonėmis.
– Kodėl pasirinkote būtent fotografiją?-Tai, kad fotografija mano pašaukimas, supratau, kai fotoaparato bijančios klientės viena paskui kitą dėkojo, kad padėjau atsikratyti savo išvaizdos kompleksų bei baimės būti fotografuojamai. Mane visuomet žavėjo fotoaparato savybė padėti žmonėms pažvelgti į save iš šalies. Galbūt paklausite ar veidrodis tokios galimybės nesuteikia? Tiesa yra ta, kad veidrodis turi bjaurią savybę – dažniausiai atspindėti moters trūkumus. O pamatyti grožį dažnai prireikia kito žmogaus akių. Pati tai žinau kaip niekas kitas.
-Fotografija ir psichologija – ar tai gali būti susiję?
-Viena fotosesija man itin išliko atmintyje ir padėjo suvokti, kad einu teisingu keliu.
Į vieną fotosesiją atėjo mergina, kuri nuotraukose man pasirodė labai liūdno veido. Kiek ją fotografavau, niekaip nesisekė pagauti nuoširdaus, atviro momento, mačiau, kad ji labai kompleksuoja dėl savo išvaizdos. Kartu žiūrėjome nuotraukas, pasakojau jai ką mačiau, akių grožį, asmenybės gylį. Bet ir baimę prisileisti žmones.
Staiga ji pradėjo verkti. Pasirodo, ji norėjo užbaigti savo gyvenimą. Ir, kaip paskutinį atsisveikinimą, nusprendė nusifotografuoti. Mačiau jos randus ant riešų, kai kurie atrodė ne tokie ir seni. Ta valandos trukmės fotosesija užtruko penkias valandas. Mes tiesiog sėdėjome tamsioje fotostudijoje ant žemės ir šnekėjomės. Mano stilistų komanda, taip ir nesulaukusi makiažo keitimo, išėjo namo. O mes vis šnekėjome. Tada fotografavomės ir vėl šnekėjomės. Tą vakarą labai skubėjau merginai nusiųsti nuotraukas. Norėjau, kad ji pamatytų kokia ji iš tiesų graži, kai nebebijo. Kol dar nevėlu.Po poros metų ji vėl atėjo. Šį kartą su sužadėtiniu. Po pusantrų metų fotografavau jų kūdikio krikštynas.
Tai viena iš daugelio mano darbo istorijų, bet ši mano širdžiai itin brangi. Kai kurioms moterims galimybė į savo grožį pažvelgti kitos mylinčios moters akimis, iš tiesų gali pakeisti gyvenimą. Fotografija man padeda įgyvendinti pašaukimą, kurį jaučiu viduje, tai geras mediumas padėti žmonėms.-Ką svarbu žinoti būnant fotografu?
-Kai pradėjau fotografuoti, maniau, kad fotografija yra menas. Maniau žmogus arba turi įgimtą talentą, arba ne. Ir kad klientas pas fotografą ateina dėl meno. Daug metų kompleksavau dėl to, kad to natūralaus talento kurti meninių kadrų neturiu. Tik neseniai pavyko suvokti, kad, vis dėlto, aš esu menininkė. Tačiau mano fotografinis matymas neapsiriboja techniškai tvarkingomis nuotraukomis. Mane žavi grožis, linijos, spalvos, ryšys su modeliu. Paskutinis punktas gal labiausiai. Nuotraukose aš matau tai, ko neturiu talento įžvelgti realybėje. Keista savybė, bet, padariusi kelis portretus, matau kokia žmogaus asmenybė. Ir fotosesijos metu tai man padeda padėti žmonėms atsiskleisti.
Pradėjusi savo fotografės karjerą, iš tiesų nesuvokiau, kad menas fotografijoje iš tiesų sudaro mažą dalį proceso. Reikia daug techninių dalykų. O jei fotografas nori dar ir profesionaliai dirbti šioje srityje, meno dalis dar labiau sumažėja, nes atsiranda vadyba ir klientų paieška. Bet, vis dėlto, ta maža kūrybos dalis viską atperka su kaupu. Ypač jei fotografas sunkiai dirba ir stengiasi, netikėtai atsiradusios galimybės kūrybai tikrai retkarčiais svaigina.
-Esate profesionalė, gal galite pasidalinti patarimais pradedantiems? -Nuoširdžiai patarčiau labai gerai išmokti techninius fotografijos pagrindus. Pati tik neseniai suvokiau kaip tai svarbu. Gerai išmokus techninius pagrindus, kai visų tų ratukų sukinėjimas taps intuityvus, bus gerokai lengviau kurti bei galima bus susikoncentruoti į gero kadro paiešką bei kontaktą su modeliu. Išmokite matyti šviesą, nes fotografija yra tapymas šviesa. Apšvietimas gali iš esmės pagerinti arba išdarkyti žmogaus išvaizdą. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš beveik visuomet dirbu fotostudijoje ir tiek pinigų suinvestavau į kokybiškas fotografines blykstes.
Mėgaukitės fotografija kol tai jūsų hobis. Jei svarstote apie fotografo darbą, patarčiau kiek galima greičiau pakeisti mąstymą iš meninio į verslo. Tai nėra lengva sritis, reikia nuolat domėtis rinkos tendencijomis, klientams siūlyti tai, ko jiems reikia, o ne tai ką pačiam fotografui norėtųsi kurti.
-Ar fotografija tapo jūsų gyvenimo tikslu?-Ir taip, ir ne. Tikslų ir svajonių gyvenime šiuo metu turiu kaip niekad daug. Darbo srityje taip, neįsivaizduoju savęs jokiame kitame karjeros kelyje. Gal dar mokymus norėčiau vesti, mokyti, padėti žmonėms tobulėti. Bet, vėlgi, tai irgi būtų fotografijos sritis, pozavimas, fotogeniškumas, modelio psichologija.
Bet ta vidinė ugnis kurti, padėti žmonėms nugalėti baimę būti matomiems ir išdrįsti pažvelgti į save kito žmogaus akimis… Taip, tai galėčiau pavadinti vienu iš svarbių savo gyvenimo tikslų.
-Papasakokite apie savo vaikystę. Ar jau nuo mažens fotografija jus domino?
-Mano močiutė buvo fotografė, tėtis irgi mėgėjiškai fotografavo. Mano pačios pirmasis pirkinys už sutaupytus pinigus irgi buvo fotoaparatas. Mokyklos laikais, visus maistui skirtus kišenpinigius išleisdavau juostelių ryškinimui. Mėgau tiek fotografuotis pati, tiek fotografuoti kitus. Žmogaus psichologija nuotraukose man visada buvo įdomi.
-Esate mados fotografė, sakykite kodėl mada jums tokia aktuali?
-Mados fotografija turi labai specifinę vizualinę estetiką, kuri mane žavėjo nuo vaikystės. Mane visuomet domino įdomios rūbų detalės, spalvos bei tai kaip šviesą atspindi skirtingi audiniai ir audinių tekstūros, merinas. Tai kaip blizga metalinės detalės. O labiausiai turbūt visuomet žavėjo tai kaip rūbas, makiažas ir šukuosena gali pakeisti žmogaus savijautą bei pasitikėjimą savimi. Šis vidinis žmogaus savijautos pokytis itin atsiskleidžia nuotraukose. Taip pat nemažai bendrauju su dizaineriais, stilistais, papuošalų kūrėjais. Žaviuosi jų darbu ir visuomet džiaugiuosi jei galiu savo talentu prisidėti prie jų kūrybos sėkmės.
-Jei kas jūsų paklaustų – kas esate? Kaip save pristatytumėte? -Geras klausimas. Tiesą sakant, daug apie tai galvojau, ypač paskutinius kelis metus. Viename interviu esu sakiusi, kad mano identitetas yra fotografė. Kad atradusi fotografiją, atradau save. Ir tuo metu tai buvo tiesa. Bet, per paskutinius kelis metus daug kas pasikeitė. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Vis nuoširdžiai stengiuosi suvokti koks vis dėlto yra mano identitetas. Turbūt įvardinčiau save kaip moterį, kuriai rūpi aplinkiniai žmonės.
-Sakykite, kaip atpažinti savo pašaukimą gyvenime?
-Manau, žmonija šia tema diskutuoja ne vieną tūkstantmetį. Galiu papasakoti kaip aš atpažinau savo pašaukimą. Tai pojūtis, kaip degimas iš vidaus, kad turiu gyvenimo tikslą ir žūtbūt noriu jį įgyvendinti. Tik didžiąją savo gyvenimo dalį niekaip negalėjau suformuluoti koks jis. Bet vis netyčiomis atrasdavau to tikslo daleles įvairiose veiklose. Tai jausmas, kai greičiau pradeda plakti širdis ir kai vakare užmiegi su plačia šypsena. Tai jausmas, kad nuveikei kažką prasmingą. Mane šis jausmas ypač dažnai aplankydavo būtent fotografijoje. Todėl šią sritį ir pasirinkau. Galutinai suformuluoti savo pašaukimą gyvenime man iš dalies padėjo fotografinės autobiografijos rašymas. Ją rašau tik sau, bet galbūt, kai ateis laikas, norėčiau ja pasidalinti ir su kitais. Gal kam pravers mano sunkiai išmoktos fotografijos pamokos, kurių mane taip uoliai mokė gyvenimas.
Pašaukimas – tai kažkas, kas šaukia, kviečia, vilioja, tik reikia leisti sau sustoti ir įsiklausyti į save. Atsakykite sau į klausimą – ar šiuo metu jaučiate gyvenimo prasmę? Jei taip, sveikinu, jūs savo gyvenimo pašaukimą jau radote. Jei ne, eikite į pasaulį ir ieškokite to, kas priverčia jūsų širdį plakti greičiau. O jei niekas nepadės, pradėkite fotografuoti! Galbūt ir jūs, kaip ir aš, atrasite savo gyvenimo prasmę kūryboje.
