Kalbėdami Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ prašome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Malda primena būtinumą atleisti už patirtas skriaudas bei įžeidimus, nes tik tuomet galime tikėtis Dievo gailestingumo.
Ši nuostata buvo suprasta ir Senojo Įstatymo laikais; Siracido knygoje skaitome: „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos (Sir 28,2).
Gebėjimas atleisti liudija mūsų dvasinį sąmoningumą – jau suprantame, kad krikščionybės esmė nėra tik maldų kalbėjimas ar bažnyčios aplankymas, bet ištikimas laikymasis to, ko mokė Jėzus Kristus, o Jo mokymo esmė – gyventi meilėje. Atlaidumas gi yra tikrosios meilės veidas.
Tačiau atlaidumas yra sunki dorybė. Neatsitiktinai Petras klausė, kiek kartų reikia atleisti nusikaltusiam broliui. Jėzaus atsakymas Petrui buvo netikėtas: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Jėzus pasakė aiškiai: atleisti reikia visuomet.
Ta proga Jėzus pasakė vaizdingą palyginimą apie du skolininkus. Vienas iš jų buvo tiek daug skolingas, kad iki mirties nebūtų sugebėjęs skolos sugrąžinti, bet jam maldaujant pasigailėjimo, skola buvo dovanota. Tačiau patyręs didelį gailestingumą, jis kitą skolininką vertė sugrąžinti jam labai menką skolą – vos šimtą denarų – ir dėl savo beširdiškumo buvo atiduotas budeliams, iki atiduos visą skolą. Palyginimą apie skolininkus Jėzus užbaigė įsakmia mintimi: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18,35).
Patirta skriauda pažadina pyktį ir norą atsilyginti tuo pačiu. Tokiu būdu tikimasi sumažinti savo skausmą bei priversti skriaudiką išgyventi savo poelgio pasekmes. Deja, sutelkdami dėmesį į skriaudas, mes ne tik prarandame teisę į Dievo gailestingumą, bet ir netenkame ramybės. Tai kaina, kurią mokame už negebėjimą atleisti.
Atlaidumas ypač sunkus tiems, kuriems trūksta nuolankumo. Nuolankus žmogus supranta, kad ir jis pats yra klystantis žmogus. Nuolankiam žmogui labai suprantamas šv. Pauliaus raginimas: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą“ (Kol. 3,13).
Atlaidūs privalome būti ne tik kitiems, bet ir sau. Atlaidūs ta prasme, kad suklydę nesistebėtume, kaip tai galėjo nutikti, kad nusidėjome. „Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų“ (Koh 7,10),- kalba Senojo Įstatymo išminčius. Laikykime save nusidėjėliais, kaip tai daro popiežius Pranciškus. Būkime kantrūs su savimi, nes kai kurių įpročių bei nuodėmių yra labai sunku atsikratyti. Kiekviena klaida tebūna gerai išmokta pamoka, kad jos netektų vis iš naujo kartoti.
Kai bus sunku kam nors atleisti, prisiminkime kokią kainą Jėzus sumokėjo už mūsų kaltes. Kryžiaus akivaizdoje galime tik susigėsti dėl savo puikybės ir nerangumo atleisti. Kiekvienos Mišios, kuriose dalyvaujame, primena: Viešpaties kraujas buvo išlietas, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės (plg. Mt 26, 27-28).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
