/ ANDRIUS NAVICKAS /
Mano tėveliai jau baigia šeštają dešimtį santuokoje. Abu mano broliai šeimas sukūrė prieš daugiau nei trisdešimt metų, aš pats ne tiek seniai pradėjau dvidešimt septintus gyvenimo santuokoje metus. Kam visa ta informacija?
-Nes nuoširdžiai pabodo „tikrais krikščionimis” pasivadinusių politikų gąsdinimai, kad esą dabar, kai valdančioje koalicijoje bus ir liberalios politinės jėgos, šeimos bus sugriautos.
Gal iš tiesų ne kas su „tikrųjų krikščionių” šeimomis, jei jų tvarumas kažkokiu būdu priklauso nuo to, kas valdžioje?
Visą gyvenimą galvojau ir toliau lieku įsitikinęs, kad ne valdžia kuria šeimas ir šeima yra pirmesnė nei bet kokia valstybė.
Kiekvienas iš mūsų, o ne valdžia, atsakinga už mūsų šeimų stiprybę, geriausia reklama šeimai – ne valstybinės jos tirpinimo programos, bet asmeninis pavyzdys. / Andrius Navickas
Kitas dalykas – teisinis santykių reguliavimas. Jis gali skatinti gyventi šeimoje arba ne. Taip pat svarbu labai aiškiai apibrėžti, kiek ir kokiais atvejais valstybės institucija gali įsiterpti į tarpusavio santykius. Smurto atveju? O kaip apibrėšime, kas yra smurtas?
Sutinku, kad visada egzistuoja įtampa tarp asmens teisių ir orumo apsaugos ir šeimos, kaip bendruomenės, autonomijos.
Taip pat gali skirtis valdžių požiūris į vaikų auginimą ir auklėjimą.
Kitaip sakant, galima kalbėti apie tėvų teisių ribas.
Net neabejoju, kad šeimos ir valstybės institucijų santykiai ir toliau bus politinių diskusijų klausimas ir čia tikrai egzistuoja vertybių įvairovė. Nors niekada nesutinku, kad krikščionys gali pateisinti smurtą ar kurio noras asmens orumo nepaisymą, vardan neribotos šeimos autonomijos.
Kaip šeimas gali griauti partnerystės instituto įteisinimas, leidžiant partnerystę sudaryti taip pat ir tos pačios lyties asmenims? Niekaip. Tai gali tik prisidėti prie kiekvieno asmens orumo gynimo. Teisiškai reglamentuotoje partnerystėje esantys asmenys jaustųsi saugesni.
Dviejų kartu gyvenančių vyrų ar moterų vaizdas demoralizuotų heteroseksualiose šeimos augančius vaikus? Atleiskit, bet ne daugiau, nei kartu gyvenančių vienuolių.
Niekada nepripažinsiu, jog aiškinimas, kaip kiti žmonės turi gyventi, gali stiprinti mano šeimą.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandien šeimoms iškilo ne liberalų, bet tapatybės klausimas, nes gyvename sparčiai kintančioje visuomenėje, kai vaikai dažnai yra kur kas labiau išsilavinę už tėvus, kai viskas pajungta veiksmingumo priesakui, visi kažkur skuba ir nebelieka „lėtojo”, tarpusavio bendravimui skirto, laiko.
Kaip šioje trūkinėjančių, fragmentuotų santykių raizgalynėje išlaikyti bendrystės džiaugsmą ir prasmę?
Taip, galima kalbėti apie grėsmę šeimoms, tačiau ją kelia tikrai ne LGBT ar liberalūs politikai, bet veikiau pastangos pernelyg teoretizuoti ir schematizuoti santykius, pernelyg uolus formos gynimas, kai nebelieka laiko turiniui, kasdienei artimo meilės praktikai.
Suprantu, kad tai labai plati tema ir kiekvieną aspektą galima toliau plėtoti. Tiesą sakant, galima buvo parašyti labai trumpai: kiekvienas iš mūsų, o ne valdžia, atsakinga už mūsų šeimų stiprybę, geriausia reklama šeimai – ne valstybinės jos tirpinimo programos, bet asmeninis pavyzdys.
Ir dar – nors man nuoširdžiai nerūpi, ką ir kaip kiti žmonės daro lovoje, tačiau jaučiu didesnę prasmę bendrauti su apie žmogaus teisių svarbą samprotaujančių homoseksualiu ar heteroseksualiu, ar aseksualiu asmeniu, nei su pykčiu ir baime „prekiaujančiu” „tikruoju krikščionimi”.
Andrius Navickas, LR Seimo narys
