Po interviu, arba pavasario griežta tvarka rajone – dabar mus išgelbėtų

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

/Nuotraukos iš facebook ir skaitytojų /

   Dažniausiai taip nutinka, kad po ilgo pokalbio su žurnalistais, į eterį išeina mažas trupinėlis, kuris neatspindi tikros nuomonės. Būtent dėl to dažniausiai stengiuosi pridėti pokalbių įrašus.

    Tad po interviu noriu papasakoti tai, ką galvoju ir kas nepateko į straipsnį.

   Man labai graži šių metų Širvintų eglutė. Ir ji graži būna kasmet. Tiesiog esu rajono, kuriame gyvenu patriotė ir gražesnės eglutės man nėra. Nes tai mūsų. Būtent dėl to nepripažįstu jokių eglučių varžybų. Džiaukimės tuo, ką turime.

  Turiu tokią tradiciją. Kasmet važiuoju prie pagrindinės rajono eglės ir lėtai einu apie ją du ratus. Vieną ratą eidama mintyse pasakau, ką norėčiau palikti senuosiuose metuose, o antrą ratą eidama mintyse išsakau linkėjimus sau ir savo vaikams kitiems metams. Tikiu, kad tai pildosi.

   Deja, šiemet to negaliu sau leisti padaryti (nebent atvažiuočiau naktį). Mane neramina tokia didelė eglutės reklama šiais metais. Važiuoja nemažai iš kitų rajonų, žiūri, džiaugiasi, fotografuojasi. Malonu, kad džiaugiasi ir svečiai. Tačiau niekas nepagalvoja, kad taip elgdamiesi gali mūsų gyventojus apdovanoti ta piktąja liga, dėl kurios jau ir miestai uždaromi. Dar pikčiau, kad niekas tų susibūrimų nekontroliuoja. Pati dabar retai būnu mieste, tačiau jame gyvenantys skambina ir skundžiasi, kiek žmonių būriuojasi, pasakoja, kad niekas neprieina ir jiems neprimena laikytis atstumų. (pridėsiu nuotraukas).

   Vakar po pokalbio su žurnaliste, sulaukiau skambučio. Pasipiktinęs žmogus kaltino: „Kodėl nieko nedarote? Kodėl nerašote? Ar matėte? Prie prekybos kioskelių eilės nusidriekusios. Ar mums reikia to? Ar neteks raudoti, kad sergame?“ Ir išties, na juk laikas toks netradicinis. Tad tikrai yra neramu. O jeigu…

Pavasaris – turėtų būti pavyzdžiu

   Ir čia negaliu neprisiminti pavasario. Taip, būta ir tuomet klaidų. Štai kad ir per TV rodytas reportažas, kaip merė su kapela sveikina daugiavaikę motiną.

  Tačiau mūsų rajono vadovių elgesys tuomet kėlė pasitikėjimą – griežtai kontroliuotos parduotuvės. Medikai net temperatūras matavo įeinantiems. Merės (o gal administracijos direktorės) nurodymu kontroliuoti autobusais važiuojantys piliečiai, dezinfekuojamos laiptinės ir net miesto gatvės. Susirgusiems kviečiama greitoji pagalba, policija, siekiama, kad jie būtų gydomi medicinos įstaigose, atvykėliai griežtai izoliuojami. Nebijau to teigti, griežta reakcija ir reiklumas lėmė, kad mūsų rajonas pavasarį turėjo vos kelis fiksuotus COVID-19 atvejus. Tik imk ir dėk kaip pavyzdį į vadovėlius ateinančioms kartoms. Gyventojai išties jautėsi ramūs.

   O kas vyksta dabar? Prekybos centruose masės. Sergantys ir/ar turėję kontaktus su sergančiais laisvai vaikšto po miestą, parduotuves, net teikia paslaugas. Sumažinus automobilių vietas aikštelėse, mašinos statomos bele kaip, kas kelia didesnį pavojų eismo įvykiams. Eglutės įžiebimas, rodos, tik dar labiau buria žmones. O autobusiukas, gražuolis baltasis lokys tik kviečia būrin kelių skirtingų šeimų atstovus.

   Kaip jaustis tiems, kurie saugosi patys ir saugo kitus? Jie tūno lyg žuvys po ledu ir laukia, kol kiti susiprotės. Ir štai būtent dėl to visų galvos krypsta į rajono vadovus – kodėl leidžiama rizikuoti?

Nuoširdus ačiū medikams

  Su didžiuliu džiaugsmu skaičiau savivaldybės pranešimą apie jaunus būsimus medikus, kurie nusprendė savanoriauti Širvintų ligoninėje. Ne, mes neturime kovidinio skyriaus, tačiau dėl infekcijos negalintys dirbti medikai turėjo būti kažkuo pakeisti, nes likusieji fiziškai nepajėgė vykdyti savo pareigų. Ačiū, mielieji, kad taip nutarėte, kad atvykote savanoriauti. Didžiulė pagarba jums ir jūsų tėvams, bei jūsų pedagogams. Jūs esate verti gražiausių žodžių ir didžiulės pagarbos.

   Tik jiems dėkodama jaučiu didžiulį kartėlį. O kodėl jie turi rizikuoti savo sveikata ir dirbti neatlygintinai? Sutikime, kiekvienas darbas turi būti apmokėtas. O darbas ekstremaliomis situacijomis turi būti apmokamas ir dvigubai. Juk sutinkate su manimi? Taip turi būti ne tik dėl elementaraus žmogiškumo, bet ir tam, kad ateityje nepritrūktume medikų. Senstame tai visi.

Vietoje epilogo

   Štai ir galvoju, gal vis tik epidemijos įkarštyje reikėtų švęsti kukliau, o dalį tų lėšų skirti medikams? Ir tik nepradėkime jų kaltinti neveiklumu. Jie net nedirba. Jie aria tuose kombinezonuose dusdami ir net negalėdami laisvai atlikti savo fiziologinių poreikių. Na, kad ir vandens atsigerti.

   Ir čia kiekvienas sau atvirai dėkime ant svarstyklių vienos lėkštutės nepakartojamas šventes, o ant kitos žmonių gyvybes. Kas mums svarbiau? O švęsti galėsime ir po viruso įveikimo. Ir tuomet palaikysiu visas beprotiškiausias idėjas – švęsti garsiai, trankiai ir šviesiai. Juk švęsime gyvenimą.

   Aš pasirinkau ir tą pasirinkimą išsakysiu Tarybos nariui/-ei, už kurį balsavau. Kviečiu jus padaryti tą patį. Būkime visi sveiki.