/ VALENTINAS STUNDYS /
Apie Sausio 13-ąją nemažai parašyta, nufilmuota, papasakota. Prisimename ir vis dar liudijame. Tai išskirtinės svarbos, monumentalūs mūsų kovos už nepriklausomybę įvykiai, reikšmingi ne tik mums, bet atsidūrę ir viso pasaulio, jo didžiųjų valstybių dėmesio centre.
Okupanto siautėjimas. Verta prisiminti, kad Sovietų komunistinis režimas jau XX a. antroje pusėje, pajutęs stiprėjantį imperijos engiamų tautų laisvės judėjimą, griebėsi smurto. Buvo Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija. Prieš pat Sausį – kruvini susidorojimai pačiame “tautų kalėjime”, sovietijoje. Pirmiausia Baku ir Tbilisis – čia įvyko Sausio 13-osios repeticijos. 1989 metų balandžio 9-oji Tbilisyje yra vadinama “Kastuvėlių naktimi”. Tą naktį Sovietų Sąjungos kariuomenė, paprašyta vietos komunistų valdžios, jėga ir smurtu numalšino taikių žmonių demonstracijas Sakartvelo sostinėje, prieš taikius žmones okupantas panaudojo dujas, lazdas ir kareiviškus kastuvėlius. Žuvo 21 žmogus, šimtai sužeista. Po poros metų Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę. 1990 metų sausio 20 dieną tikras skerdynes sovietinė armija suorganizavo azerų sostinėje Baku. Čia siautė 26 tūkstančiai karių, sunkioji ginkluotė – tankai ir šarvuočiai. Šaudė į žmones, sužeistuosius smaigstė durtuvais, medikams neleido padėti sužeistiesiems. Žuvo per 130 taikių protestuotųjų, apie 800 sužeista, sudeginta keli šimtai namų. Šie įvykiai vadinami “Juoduoju sausiu”. Tų metų spalį Azerbaidžiano parlamentas paskelbė nepriklausomybę. Net karinė galia nepajėgė užgniaužtį tautų laisvės siekio, priešingai, paskatino ją įtvirtinti, atsiskirti nuo trupančios imperijos, negebančios atsisakyti jėgos politikos, paminančios demokratijos idealus.
Dainuojančios revoliucijos finalas. Mūsų istorija kiek kitokia, čia, kitaip nei Sakartvele ar Azerbaidžiane, nebuvo reikšmingai pavojingas vidaus tautinis susipriešinimas, nors buvo bandyta jį išprovokuoti, kad būtų pasiteisinimas: esą kariuomenė atėjo ginti skriaudžiamųjų. O Baku ir Tbilisyje buvo pasinaudota abchazų ir Kalnų Karabacho korta. Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Todėl čia buvo veikiama kiek kitaip: stengiamasi imituoti “liaudies” revoliuciją, kai nepatenkintos masės nuverčia išrinktąją valdžią. Okupacinė kariuomenė ir talkininkai desantininkai užima Spaudos rūmus, kur buvo įsikūrusios įvairių leidinių redakcijos, radiją ir televiziją, retransliacijos stotis (taip kuriama informacinė blokada, kad pasaulis negautų jokių tikrų žinių iš Lietuvos), blokuojamas geležinkelis, užgrobiami Krašto apsaugos departamento pastatai, strategiškai svarbios įmonės ir organizacijos, suorganizuoti “jedinstvininkai” ir Maskvai ištikimi vietos komunistai.
“Perversmininkai” sėkmingai pasinaudojo visų trijų Baltijos šalių vyriausybių sprendimu vienu metu didinti maisto produktų kainas, tikėdamiesi sukelti masinį nepasitenkinimą naująja valdžia. Ir sutapk tu man šitaip: tuo metu pasaulio didžiosios valstybės, artėjant karui Persijos įlankoje dėl Kuveito išlaisvinimo iš Irako režimo, siekė Maskvos palankumo, kad išvengtų jos paramos Irakui. Taigi turėjo būti atlaidesnės ir tam, kas vyksta jos viduje- tai atrišo rankas Kremliaus veikėjams drąsiau tvarkytis ir su kovojančia Lietuva, Latvija, Estija. Tautos ryžtas buvo stipresnis už tarptautinę tylą. Mūsų žmonės liko ištikimi nepriklausomybei ir stojo jos ginti, o valdžia, padedama žmonių susitelkimo, sugebėjo diplomatiškai įveikti sudėtingą agresijos situaciją. Nepaisant taikių pastangų, laisvė buvo sutvirtinta 14 žuvusiųjų krauju. Sausio įvykiai tapo mūsų nepriklausomybės įtvirtinimo apogėjumi: SSRS ir vietos atskalūnų bandymą įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvos žmonės sustabdė.
Vienas iš nedaugelio užsieniečių, tuo metu rašiusių apie mūsų Sausį, yra amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Sennas, pats būdamas tų įvykių liudininkas. Jo apybraiža “Krizė Lietuvoje, 1991 metų sausis”- istoriniu autentiškumu nepralenktas tekstas, pagrįstas faktais, nešališkas. Istorikas aiškiai parodo tų dienų dramatizmą, Sovietų imperijos pastangas užgniaužti ką tik atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, atskleidžia įtampas mūsų Lietuvos valdžios viršūnėje ir tautos heroizmą. Viena pastraipa apibendrina šių dienų esmę: “1991 m. sausio 7 – 14 dienomis sovietų kareiviai užpuolė beginklius Lietuvos piliečius, Lietuvos Vyriausybė išgyveno rimtą politinę krizę, promaskvietiškos jėgos pasiskelbė perimą valdžią, o šimtai tūkstančių lietuvių iš visų Respublikos kampelių važiavo į Vilnių rodydami, kad remia šalies nepriklausomybę. Galiausiai lietuviai išėjo iš krizės su nauja tautinės vienybės ir ryžto dvasia.” Sausio 13 – oji istorijoje išliks kaip mūsų Tautos ir Lietuvos valstybės pergalės prieš sovietinės imperijos agresiją diena. Ir ne tik.
Istorinio teisingumo keliai. Mūsų Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji yra lemtingo istorinio lūžio taškas, po kurio visam demokratiniam pasauliui tapo aišku, kad Sovietų Sąjunga nebeturi jokių išlikimo galimybių. Jėga ir brutalumu okupuotų tautų ir valstybių pagrindu sukurta imperija ėmė negrįžtamai byrėti – pradėta nuosekliai demontuoti laisvei pakilusių tautų dėka. Mūsų nepriklausomybės kovos paskatino šį procesą visoje Rytų Europoje. Savo istorine reikšme Sausio 13-oji yra tapati Berlyno sienos griūčiai, pabaigusiai Šaltojo karo epochą ir Europos dirbtinį suskaldymą į kapitalistinį ir socialistinį lagerį, jos pasidalijimą įtakos sferomis.
Šios dienos reikšmingos ir geopolitiniu požiūriu – prasidėjo istorinio teisingumo rekonstrukcijos procesas Europoje. Europos žemėlapis po II pasaulinio karo buvo radikaliai perbraižytas. Iš pradžių Teherano ir Jaltos, o 1945 metais ir Potsdamo konferencijoje Pasaulinio karo nugalėtojos – JAV, Didžioji Britanija ir SSRS – priėmė visai Europai svarbius sprendimus. Pirmiausia nusprendė demilitarizuoti Vokietiją: panaikinti nacių organizacijas, sunaikinti ginklus, uždrausti naujos ginkluotės gamybą, suimti karo nusikaltėlius ir juos teisti. Sykiu buvo peržiūrėtas Europos valstybių žemėlapis. Vokietija kaip grėsmės šaltinis visiškai išparceliuota. Rytų Prūsija palikta administruoti ( vadinasi, laikinai) sovietams, ilgainiui šis kraštas buvo militarizuotas, virto Kaliningrado sritimi, o tarptautinė bendruomenė ir šiandien vengia apie neišspręstą šio krašto klausimą kalbėti. Karo nugalėtojos, visiškai nepaisydamos mažųjų tautų interesų, padalijo Europą pusiau: į Vakarų ir Rytų dalis. Vakaruose – laisvė ir demokratija, tarptautinių įsipareigojimų vykdymas. Rytai liko Sovietų Sąjungos įtakoje, čia įsitvirtino totalitarizmas, žmogaus teisių ir laisvių ribojimai, Netrukus Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis pareiškė, kad tarp Sovietijos ir demokratinio pasaulio nusileido “geležinė uždanga”. Lietuva liko “sovietinio lagerio” viduje. Mūsų nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio pergalė tęsė Rytų lagerio dekonstravimą- viena paskui kitą okupuotos tautos skelbė savo nepriklausomybę, o ir pati SSRS netrukus sugriuvo.
Laisvės laužai tebedega. Mūsų Sausis tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visoms demokratinėms jėgoms, visiems laisvės judėjimams, siekiantiems istorinio teisingumo ir taikiai kovojantiems už savo valstybingumą. Net ir dabar, praėjus 30 metų. Ukrainos Maidanas, šių dienų Baltarusijos žmonių pasipriešinimas totalitariniam režimui yra įkvėpti mūsų tautos kovų už nepriklausomybę. Laisvės laužai anksčiau ar vėliau liepsnos visur, kur paminamos žmogaus ir tautų apsisprendimo teisės. O mes turime nepamiršti mūsų laisvės kainos ir nuolat budėti laisvės sargyboje, nes geopolitinių pavojų apstu. Dar ir šiandien Kremliaus atstovai skelbia, kad SSRS žlugimas esą buvusi didžiausia geopolitinė katastrofa, teisinamas nusikalstamas Ribbentropo- Molotovo paktas, dešimtis tautų pasmerkęs okupacijai ir tremtims, suskaldęs Europą. Dar ir šiandien gyva sovietmečio nostalgija.
Verta prisiminti JAV prezidento Dž. Bušo, 2002 metais viešėjusio Lietuvoje pakvietimo į NATO proga, žodžius Vilniuje nuo Rotušės laiptų: “Šiandien susiskaldymas jau praeityje. Daugiau jokių miunchenų, daugiau jokių jaltų. Jūs patyrėte žiaurią priespaudą ir jai nepasidavėte. Jus buvo pavergusi imperija, bet Jūs išgyvenote, o ji žlugo. Jūs, kurie sumokėjote laisvės kainą, gerai žinote jos vertę”. Ir patvirtino, lyg atsiprašydamas už savo tėvo JAV prezidento Dž. Bušo to meto tarptautinės padėties nulemtą atsargią diplomatiją 1991 metų sausį: “Nebeteks Jums kovoti vieniems (…). Telaimina Dievas visų Lietuvos patriotų ir laisvės kovotojų, kurie nesulaukė šios dienos, atminimą. Tegul laimina Dievas ir ateityje visus drąsius ir laisvus Lietuvos žmones”.
