Asociacija „Širvintų miesto bendruomenė” dalyvavo projektinėje veikloje pagal Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2021 metų veiksmų plano 1.1.4 priemonę „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse”. Savo projektu siekėme per gimtos šalies pažinimą, per rajono gyventojų supažindinimą su Lietuvos etnografinių regionų kultūra, tradicijomis, papročiais, skatinti pilietiškumą, meilę savo Tėvynei. Siekėme, kad vykdoma veikla ne tik padėtų pagerinti pandemijos metu pablogėjusią emocinę bei psichologinę gyventojų būseną, pagerintų nuotaiką, prablaškytų niūrias mintis, bet ir propagavome sveiką gyvenseną, skatindami aktyvią veiklą. Vykdydami projektą „Jei galiu Lietuvą pažinti Aš, gali ir Tu”, organizavome kelionę į Zanavykų kraštą. Keliaudami visi kartu, pasirinkdami vieną transporto priemonę visai grupei žmonių, ne tik prisidėjome prie kovos su klimato kaita, tausojome aplinką, bet ir stiprinome tarpusavio ryšius tarp rajono gyventojų, geriau vienas kitą pažinome.
Kelionę organizavome plačiai visuomenės daliai. Todėl labai džiaugiamės, kad į mūsų kvietimą pakeliauti atsiliepė nemažai žmonių, teko užsakyti net didesnį autobusą. Į kelionę vyko skirtingo amžiaus, skirtingose rajono vietose gyvenantys, įvairų socialinį statusą turintys ar iš užsienio šalių į Lietuvą sugrįžę asmenys. Tad užpildę visas vietas autobuse, ankstyvą sekmadienio rytą išsiruošėme į kelionę. Kelias pastarąsias dienas apniukęs dangus buvo mums draugiškas ir kelionę pradėjome saulės spinduliams žadant gerą dieną. Programa buvo gana plati, lankomų objektų daug.
Pirmiausia aplankėme Plokščius, kurie garsėja vienintele Lietuvoje upe – gatve. Pirmas įspūdis, išvydus šią vietą, dviprasmiškas: logiškai sunku suprasti, kodėl tas mažutėlis upelis vadinamas gatve?! Tačiau apsižvalgius tikrai įsitikini, kad į sodybas privažiuoti nėra jokio kito kelio, tik tas, kuris „eina“ per vandenį, tad gyventojai savo namų kiemus pasiekia tik važiuodami seklaus upelio vaga.
Taip pat Plokščiuose aplankėme sakralią vietą: akmeniniais laipteliais nusileidus į Didžiupio upelio slėnį, jo šlaite matyti šaltinėlis ir akmeninė koplytėlė, vadinama „Šventaduobe“. Įdomi šios vietos atsiradimo legenda. Manoma, kad šaltinėlio vanduo turi gydomųjų galių. Pasisėmę vandens toliau keliavome į Zyplių dvarą, kurio menėmis mus vedžiojo ir dvaro istoriją pasakojo dvaro dama Rūta. Aplankėme ir pasigrožėjome menėse eksponuojamomis parodomis, kurių čia ne viena. O restorano „Kuchmistrai” mergučės vaišino ir supažindino mus su tradiciniais zanavykų krašto patiekalais, apie zanavykų tradicijas, tautinį kostiumą bei gyvenimo būdą pasakojant dvaro martelei. Nors suvalkiečiai garsėja rūkytais mėsos gaminiai, sūriais, tačiau ypatingų susižavėjimo šūksnių sulaukė „trečiasis užnešimas” – kopūsto galva, net kelias valandas kepta krosnyje.
Kaip smagu buvo pasilabinti su garsiuoju Lukšių seniūnu Vidu Cikana, kurio dėka buvo atgaivintas ne tik Zyplių dvaras, bet ir išgražintas Lukšių miestelis, garsus tuo, kad tapo pirmuoju po nepriklausomybės, gavusiu savivaldos teises. Iš menininko gavom pažadą, kurį dar palaikysime paslaptyje.
Po sočių pietų laukė kelionė į Gelgaudiškio dvarą. Apie 26 km nuo Zyplių dvaro sodybos esanti įspūdinga Gelgaudiškio dvaro sodyba laukė pasipuošusi puošniais restauruotais rūmais, juose esančiu labai vertingu interjeru, gražuolėmis krosnimis. Dvaro rūmuose išsaugota unikali interjero puošyba – secesija. Sodyba turi vieną didžiausių Lietuvoje miško tipo parką su jame augančiais retais želdynais. Gelgaudiškio dvaro sodyba yra paskelbta kultūros paminklu.
Kidulių dvaras naujai atgimė ir svečius kviečia jau nuo 2013 m. rudens. Šiuose rūmuose rengiamos XIX a. pr. dvaro šokių popietės, organizuojamos įvairios tautodailininkų parodos, vyksta koncertai, pasirodo teatro trupės, vyksta paskaitos apie dvarų istoriją ir kultūrą, kviečiami lektoriai iš universitetų, vyksta kita švietėjiška veikla. Visa veikla orientuojama į XIX a. dvarų kultūrą. O mes į Kidulių dvarą užsukome tuo metu, kai dvaro ponaitės ruošėsi į pokylį. Svetingos šeimininkės pakvietė ir mus kartu. Tad mielai priėmėme ne tik jų siūlomas šokių pamokas, bet ir drabužius pokyliui pasipuošti.
Po susipažinimo su šių kraštų dvarų kultūra turėjom galimybę pasisvečiuoti ir suvalkiečio sodyboje. Pedagoginį išsilavinimą turinčią sodybos šeimininkę ir su sodyba mus supažindinusią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ji papasakojo apie tai, kaip kartu su vyru Vydu apsisprendė nusipirkti šią sodybą ir kaip kilo mintis paversti ją turistų ir svečių lankomu objektu.
Sudargo kraštas tiek gamtiniu, tiek istoriniu atžvilgiu turi unikalių, tik jam priskirtinų ypatumų. Vienas iš jų – nepaprastai graži gamta, kuri stebina ledynmečių sukurtais reliktais – aukštomis ir ypač vaizdingomis kalvomis ir į jas įsiterpusiomis giliomis raguvomis. Ant tų kalvų įsikūręs ir Sudargo miestelis, saugantis didingos šios vietovės istorinio paveldo atminimą. Todėl buvo labai žingeidu susipažinti su šių kraštų gamtovaizdžiu. Sudargas kaip iškili istorinė ir pažintinė vietovė 2015 birželio 30 d. sulaukė “Nacionalinės ekspedicijos: Nemunu per Lietuvą”, vadovaujamos profesoriaus Alfredo Bumblausko dėmesio ir nustebimo atradus mokslui mažai dar žinomą nuostabaus grožio objektą.
2020 m. birželio mėnesį Sudarge buvo atidengtas paminklas visame pasaulyje žinomam ir Lietuvoje pamėgtam Džeromo Selindžerio (Jerome’o Davido Salingerio) romanui „Rugiuose prie bedugnės“. Paminklas žymiausiam J.D.Selindžerio kūriniui Sudarge iškilo neatsitiktinai – pasirodo būtent iš šio Lietuvos miestelio buvo kilęs amerikiečių rašytojo prosenelis.
Diena, pilna įspūdžių, prabėgo nepastebimai. Tačiau pamatyti vaizdai, sužinota informacija ilgam liks atmintyje. Tą patvirtino ir kelionės atgal metu surengta viktorina. Visi klausimai atsakyti, atminimo dovanėlės ir prizai išdalinti, nuotaikos puikios ir jau planuojam naujas keliones.
Asociacija „Širvintų miesto bendruomenė”
Už nuotraukas ir puikią nuotaiką dėkojame kelionės dalyviams
