V.Brazauskas: dėkoju likimui, kad gimiau ir užaugau kaime

/ VORUTA.LT /

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

/ Nuotraukos autorės /

   „Dėkoju likimui, kad gimiau ir užaugau kaime, gamtos prieglobstyje. Gamta palankiausia mano natūrai. Esu laimingas, kad turiu abu tėvus ir savo kaimą su žmonėmis ir medžiais.“ / Viktoras Brazauskas, 1985 m.

   Šiuos kraštiečio žodžius perskaitė Sonata Žilinskienė, vedusi jaukų kraštiečio paminėjimą, kurį organizavo Musninkų bibliotekininkė Janė Rolienė ir Vileikiškių bibliotekininkė Aldona Sakavickienė. Rašytojo gyvenimą ir kūrybinį kelią apžvelgė Steponas Mažrimas.

   Medinėje Musninkų varpinėje, girdėjusioje daug įdomių žmonių istorijų, prisimintas Viktoras Brazauskas. Minėtos 80-osios jo gimimo metinės. Čia susirinko ne tik jo kūrybą skaitantys, tačiau ir tie, kurie gali papasakoti ne vieną nuotykį, nutikusį kartu su „poetu“. Taip, pasirodo, Viktoras buvo klasės draugų vadinamas.

  Musninkų A.Petrulio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Audronė Janušauskienė asmeniškai pažinojo Viktorą Brazauską. Jie gyveno kaimynystėje, Taučiulių kaime. Moteris jautriai dalijosi savo prisiminimais. Pasak jos, Viktoro tėvai buvo itin tvarkingi, kiemas pedantiškai sutvarkytas, vaikai visada švarūs ir mandagūs. Audronė prisiminė, kaip jai, paauglei, netikėtai į rankas pateko Viktoro sąsiuvinis su jo pirmosiomis eilėmis. Ji su drauge ieškojusios eilių apie meilę ir radusios, bet radusios ir kitų, kurios patikusios.

   Ilgametė Viktoro draugė Renata Baradinskaitė pasakojo, kaip rašytojo bute rinkdavosi poetai, rašytojai, dailininkai ir buvo skaitoma bei apžiūrima jų kūryba, diskutuojama.  Taučiuliuose taip pat rašytojas daug kūrė. Tačiau kūrė ne namuose, o klojime. Čia jis ir su bendraminčiais vakarodavo, ir nakvodavo.

   Klasės draugas Leonas Vaicekauskas pasakojo, kad jis metais vyresnis, tačiau dėl lūžusios kojos liko antriems metams. Jis prisiminė, kaip jie kartu užsidirbdavo pinigų – subūrę grupelę važiuodavo po kaimus ir rengdavo pasirodymus. Taip ne kartą yra tekę nuvažiuoti ne vieną kilometrą dviračiais. Leonas džiaugėsi, kad šiais metais sukanka 60 metų, kai Viktoras ir jo klasės draugai baigė Musninkų mokyklą. Net penki jų atvyko prisiminti draugo: Elena, Vlada, Irena, Alina ir Leonas. Tiesa, dar vienas klasės draugas Juozas Vercinkevičius, neatvyko dėl asmeninių priežasčių. Po paminėjimo klasės draugai ėjo aplankyti Viktoro kapo ir dar ilgai vakarojo dalindamiesi prisiminimais.

  Pasakojimus jautriai apipynė Musninkų jaunimo dainos ir muzikavimas. Tai Kęsmina Garbatavičiūtė, Greta Paulauskaitė, Gabrielė Morozovaitė ir Tadas Imbrasas. Jie lyg gyvas liudijimas – Musninkuose ir dabar auga bei skleidžiasi be galo talentingas jaunimas, kuris tęsia išėjusiųjų darbus ir nematoma plunksna rašo Musninkų istoriją.

   Visiems po renginio besišnekučiuojant, vartant senas pageltusias nuotraukas suskambo varpinės palėpėje esantis varpas, kviesdamas visus susikaupti maldoje.

Apie Viktorą Brazauską                                                                 

   Prozininkas Viktoras Brazauskas Viktoras gimė 1941.01.30, Širvintų r., Taučiulių k. Mirė 2005.11.11. Palaidotas Musninkų miestelio kapinėse Širvintų raj.

   Mokėsi Vileikiškių septynmetėje mokykloje. Baigęs Širvintų rajono Musninkų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, tarnavo sovietinėje armijoje bei kariniame jūrų laivyne. Atlikęs karinę tarnybą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. D irbo M. Mažvydo bibliotekoje, laikraščių „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“ redakcijose.

  Nuo 1976 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

   Kūrybinį kelią rašytojas Viktoras Brazauskas pradėjo eilėraščiais, kuriuos spausdino rajono laikraštyje, vėliau − „Komjaunimo tiesoje“, „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“. Rašytojas su didele pagarba minėjo pirmuosius savo literatūros mokytojus, poetus Paulių Širvį, Vincą Giedrą. Kiek vėliau, jau besimokydamas Vilniaus universitete, pradėjo rašyti prozos kūrinius.

   1970 m. išleido apsakymų rinkinį „Vasaros muzikantai“, 1976 m. išėjo V.Brazausko knyga „Antrąkart gimę“, o 1984 m. išleista jo knyga „Nežinomų artistų gyvenimas“. Parašė kūrinių vaikams – 1991 m. išleista knygelė „Kamanių pieva“. Viktoro Brazausko kūryboje vyrauja kaimo tematika. Viena svarbiausių problemų – kaimiečio išėjimas į miestą ir su tuo susijęs kartų konfliktas. Šios problematikos kūriniuose perteikiami kaimo ar mažo miestelio senosios kartos žmonės, jaunoji karta įtraukiama į kolizijas.

  Kūryboje šmėkšteli sovietmečio realijos – melioracija, prievartinis iškeldinimas į gyvenvietę. Jo kūryboje neretos pokario „klasių kovos“ reminiscencijos, dažniausiai pateikiamos vaiko žvilgsniu. Kūryboje tęsiama epinio pasakojimo tradicija. Stilius lakoniškas, mėgstama situaciją apibūdinti ar veikėją charakterizuojanti detalė. Siužeto pagrindu  imamas krizinis žmogaus gyvenimo momentas, kuriame atsiskleidžia veikėjo vertybių sistema.

   Moraliniu angažavimusi Viktoro Brazausko kūryba siejasi su J.Biliūno proza. 1998 metais išleistame apsakymų rinkinyje „Pono Adomo odisėja“  gana tiesmukai vaizduojamos Nepriklausomos Lietuvos realijos.

   2000 m. išleista apsakymų rinktinė „Po Dievo padu“.

   1985 m. Viktorui Brazauskui skirta Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Nežinomų artistų gyvenimas“.

   Pagerbimas. Memorialinė lenta įrengta Vileikiškių kaime (Širvintų rajonas, Musninkų seniūnija )

Literatūra:

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius 2001 m.

Vilnijos vartai. 2014 m.