Kelionė pas Igną ir Liną į Ignaliną

/ VALDA PATINSKIENĖ /

/ Nuotraukos autorės /

   Pagaliau po ilgos pertraukos, susidariusios dėl tos nelemtos epidemijos, sujudo, atgijo „Bočiai“. Sukakus, pagal galiojančius įstatus, penkerių metų terminui, buvo sukviestas ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, kurio metu perrinktas bočių komitetas  Komiteto darbas buvo įvertintas teigiamai, tad be ilgų debatų pirmininku perrinktas Vladas Jablonskas, pavaduotoja Genovaitė Abromavičienė. Komitetas jau seniai jautė, kad „Bočiai“ pasiilgę kelionių, susibūrimų, bendravimo. Tad ilgai nelaukę sumanė vienos dienos kelionę po Rytų Aukštaitiją. Greitai atsirado keturiasdešimt norinčių pasižvalgyti po gražų, ežeringą Ignalinos kraštą. Vyko tik galimybių pasus turintys keliautojai.

    Trečiadienio rytą pilnutėlis autobusas pasuko Giedraičių link. Bevažiuojant Širvintų rajono teritorija pavaduotoja G. Abromavičienė su humoro gaidele nupasakojo apie pravažiuojamas gyvenvietes, primindama apie buvusius „šlovingus“ laikus. O artėjant prie kelionės tikslo gido pareigų ėmėsi pirmininkas V. Jablonskas. Švenčionys tai jau jo kraštas.

   Pirmasis sustojimas – Palūšė. Tai pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitoriaus Miko Petrausko gimtinė. Palūšės bažnyčioje vargonavo Miko tėvas Jonas Petrauskas, bažnytiniame chore giedojo puikų balsą turėjusi jo mama. Keliauninkus pasitikęs gidas papasakojo apie Palūšę nuo pat jos istorijos pradžios. Pirmą kartą Palūšė paminėta 1651m. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu, prekyba. Po kurio laiko pradėjo vystytis verslai, amatai. Gyventojų daugumą sudarė žydai. Palūšė pradėjo augti nutiesus geležinkelio liniją iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Labai gražiomis Palūšės vietovėmis susižavėjo atvykęs kunigas Juozapas Baziliauskas, pasiryžęs čia pastatyti bažnyčią. Savo idėjos neatsisakė ir 1747 metais prasidėjo bažnyčios statyba. Greitu laiku buvo surinkta nemaža pinigų suma statybos pradžiai, didele dalimi prisidėjo šeimos neturėjusi turtinga našlė. Darbai vyko spėriai, tad  1950 m. laikomi bažnyčios įkūrimo metais. Bažnyčia pastatyta tik iš kirviu tašytais rąstais, juos sujungiant mediniais kaisčiais. Visos vidinės bažnyčios sienos buvo nutapytos religine tematika, tačiau dabar sienos  nudažytos nykia gelsva spalva. Tiesa, norint parodyti koks grožis paslėptas po dažų sluoksniu, padarytos kelios sienų atodangos. Dar bažnyčios laukia dideli darbai, nes  „gerais laikais“ kunigavęs kunigas paslėpė tapytas lubas, apversdamas jas „aukštyn kojomis“, dabar norima jas atversti į buvusią padėtį ir atverti jų buvusį grožį. Lenkų okupacijos metais čia dirbęs kunigas Prunskus visais būdais stengėsi išlaikyti lietuvybę: nelenkino lietuviškų vardų, nei pavardžių, sakydavo lietuviškus pamokslus. Ne kartą už tai buvo baudžiamas. Gidas pajuokavo, kad visi Lietuvos gyventojai pačiupinėjo Palūšės bažnyčią.  Širvintų bočiai sutrikę tylėjo. Pasirodo ant vieno lito banknoto buvo pavaizduota Žemaitė, o kitoje pusėje – Palūšės bažnyčia. Tuo palūšiečiai labai didžiuojasi. Šventoriuje pastatyta koplytėlė Madonai. Tikima, kad ji turi magiškų galių, padedančių vaikų nesulaukiančioms šeimoms, šventoriuje stovi aštuonkampė varpinė, kurioje kasdien 12 valandą skamba varpai. Šalia šventoriaus veša galingas ąžuolas, kuriam skaičiuojama apie 400 metų.

   Palūšėje vystomas vandens turizmo centras, nes aplink tyvuliuoja 127 ežerai, upeliai, pratakos. Jomis nuo Palūšės įmanoma nukeliauti iki Baltijos jūros, toks vandens kelias buvo naudojamas sielių plukdymui. Aplink Palūšę išsilaikę nemažai pilkapynų, kuriems skaičiuojama apie 10 tūkstančių metų, vieną iš jų buvo galimybė pamatyti. Virš bažnyčios durų pritvirtintas šūkis „Įženk geras, išeik dar geresnis“. Gal kiek pagerėję iš Palūšės širvintiškiai pasuko Paliesios kaimo link. Čia aplankytas ponų Kublickų dvaras. Griuvus kolchozams apleistas ponų gyvenamasis namas buvo išgrobstytas dalimis ir apgriautas vos ne iki pamatų, o galop užverstas šiukšlėmis, statybinėmis atliekomis. Laikui bėgant vietoje mūrinio gyvenamojo pastato liko didžiulis sąvartyno kalnas. Kiek ir kaip dirbo dabartiniai dvaro šeimininkai kol buvusi dvarvietė tapo tokia, kokia yra dabar.

    Mažiausiai nukentėjusiame ekonomo name įkurtas viešbutukas, gyvenamasis ponų namas paliktas toks koks beliko: matomos tik pirmame aukšte buvusios grindys, sienų mažai belikę.  Tačiau gražiai sutvarkytas ir išvalytas, beveik nenukentėjęs  namo rūsys, atviros erdvės apsaugotos permatomu stogu, tad viduje šviesu ir šilta. Nukentėjo ir buvusios arklidės, liko suniokotos ir be stogo, tačiau patalpinus po permatomu kupolu, kruopščiai išvalius kiekvieną plyšelį, nuplovus sienų akmenis atitinkamais skysčiais buvusios arklidžių patalpos tapo pasaulinio lygio akustikos sale. Čia du senoviniai, garsiausių firmų fortepijonai paruošti atvykstančių muzikos garsenybių koncertams. Čia atvyksta vokiečiai įrašinėti fortepijonais atliekamų žinomų menininkų kūrinių.

   Po skanių pietų keliauta toliau. Laukia Mielagėnų Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas. Iš išorės Vilniaus Katedrą primenanti bažnyčia bočelius pasitiko Mendelsono maršu ir šiltai besišypsantis kunigas. Nuoširdžiai pasidžiaugęs keliautojais kunigas trumpai papasakojo bažnyčios ir apylinkės istoriją. 1779 m. Paliesios dvaro šeimininkai pradėjo bažnyčios statybą. Pagal projektą bažnyčia turėjusi būti aukštesnė, tačiau pagal to meto reikalavimus katalikiška bažnyčia negalėjo būti aukštesnė už rusų cerkvę. 1939 m. Mielagėnai atiteko Baltarusijai. Vietiniai gyventojai pradėjo trauktis iš šių vietų į Lietuvos pusę, nuo jų neatsiliko ir čia gyvenę rusai. Šis kraštas labai nukentėjo pokario metu, miškuose buvo susibūrę nemaži partizanų būriai, du kaimai visiškai sudeginti. Jų garbei nulietas varpas. Kunigas prisiminė, kad jam pradėjus dirbti čia buvo nemaža gyvenvietė, o dabar labai sumažėjo gyventojų. Mielagėnai visai arti Baltarusijos sienos, jei atverti langai, puikiausiai girdisi kaip ten dunda važiuojantys traukiniai. Bažnyčia turtinga vertingais paveikslais, kurie, anot čia besilankiusių rusų menininkų, nepadarytų gėdos ir kabėdami Ermitaže. Kunigas paaiškino, iš kur kilo toks savotiškas šios, nuo 1515 metų minimos gyvenvietės, pavadinimas. „Mielagėnas, tai pasakotojas, mėgstantis pagražinti realybę, o gal nuo žodžio mielas“. Visų bendra nuomone pats kunigas yra labai mielas ir malonus. Išeinant iš bažnyčios širvintiškius palydėjo  Mielagėnų bažnyčios varpų gausmas.

  Visur įdomu, norisi pamatyti, paklausyti, paklausti, o laikas bėga, reikia skubėti, o tam trukdo gražių apylinkių vaizdai, bent pro langus norisi apsidairyti, pamatyti daugiau, vairuotojau, neskubėk! Taigi dar į Ladakalnį reikia būtinai užkopti ir iš 176 metrų aukščio pamatyti šešis ežerus. Visi iki vieno bočiai kopė į Ladakalnį, tokio reginio negalima praleisti. Tačiau laukia gamtinio muziejaus bitutės. Didžiulis autobusas  Aukštaitijos regioninio parko miško keliukais vežė bočelius pas bites. Ir vėl tik nusistebėjimo šūksniai. Kaip įrengta, kokie aviliai! Muziejaus darbuotojai Danutė ir Mindaugas vienas kitą papildydami  rodė ir pasakojo apie sudėtingą bičių gyvenimą. Gamtinis bičių muziejus įkurtas 1978 metais tik Broniaus Kazlo svajonės ir užsispyrimo dėka. Nuo septynerių metų Bronius puoselėjo idėją įkurti bičių muziejų, kurį lankytų viso pasaulio keliautojai. Broniaus Kazlo svajos išsipildė, nors jam labai daug teko dirbti ir išgyventi, nukentėti. Nelabai suprato ir nepalaikė tokios aistros bitėms tuometė valdžia. Du kartus buvo iškeltas iš šių vietų ir du kartus nutrauktas Broniaus darbas. Deja, Broniaus Kazlo nebėra tarp mūsų, o jo idėja įgyvendinta. Muziejus veikia, du sykius skirta ES parama. Lietuviškas medus labai vertinamas Europoje. Daugiausiai jo nuperka Vokietija. Prieš perkant medaus kokybė krupščiai ištiriama, tačiau puikiai įvertinama. Muziejuje supažindinti su bičių gyvenimu bočiai turėjo galimybę įsigyti žiedadulkių, kurios tinka mažinant cholesterolio kiekį ar nuo kraujotakos sutrikimų kenčiantiems, bičių duonelės, kuri suteikia energijos, kelia skrandžio rūgštingumą, o užgėrus šiltu vandeniu jį mažina, bičių pikio – antiobiotiko, natūralaus vaisto gerklei, o užpylus atitinkamu kiekiu spiritu gaunamas puikus skrandžio opos vaistas. Na, o medaus galima buvo pasirinkti įvairių skonių, priklausomai iš kokių vietų ir augalų jis rinktas. Muziejaus teritorija gana didelė – užima keturis hektarus. Bičių aviliai išvežami į tam skirtas bičių „ganyklas“ Apsilankyta namelyje, kuriame jautiesi it būtum avilio viduje, jaukus Austėjos ir Babilo namelis, o pasakojimas nuo bitininkystės pradžios iki šių dienų gali tęstis begalybę. Pasirodo, žmogų bitininkauti išmokė meška. Gamtiniame muziejuje yra dadano, australiški, prezidentiniai aviliai. Čia gyvena  prezidento Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės bitutės.

Ignalinos pavadinimas kilo iš dviejų  jaunuolių vardų Ignas ir Lina, kaip Širvis ir Inta. Nedidelė mūsų Lietuva, netoli Ignalina, tačiau kokių įdomybių grožybių pamatyta ir išgirsta. Dar kartą teko įsitikinti, koks teisus garsusis  mūsų alpinistas Vladas Vitkauskas sakydamas : „Patikėkit manim, mačiau daug šalių, bet gražesnio krašto kaip Lietuva nėra“.