Tarpušvenčio pašnekesiai. Kalbiname rajono vadovus

    Kalėdos – viena gražiausių vaikystės švenčių. Šiais metais „Krašto žinios“ kalbina buvusius ir esamus rajono vadovus. Vikipedija nurodo penkis Širvintų rajono merus: Kazys Visackas, Vytas Šimonėlis, Kęstutis Pakalnis, Vincas Jasiukevičius ir Živilė Pinskuvienė. Tačiau Kazys Visackas priminė, kad Petras Misikonis buvo neetatinis rajono Tarybos pirmininkas. Deja, Jo jau nebėra tarp mūsų. K.Visackas pirmiausia sunerimo, „kad esama ar buvę merai gali įsižeisti jei ir mane pavadinsite kaip buvusį merą. Taip kad aš galiu šioje apklausoje  dalyvauti, kaip buvęs 1990-1995 m.m. rajono Tarybos pirmininkas.“ Na, kaip pavadinsi – nepagadinsi, sakydavo mūsų senoliai. O juk esmė ta pati, buvo rajono vadovas.

    Taigi, visiems penkiems rajono merams ( rajono vadovams) išsiuntėme klausimus. Čia norėčiau paaiškinti, kodėl domėjomės vaikystės dovanomis. Sumanymas – parodyti, kaip pasikeitė požiūriai ir vertybės. Juk dar visai neseniai vaikai ir saldainių saujele džiaugdavosi, o dabar verkia, nes per silpną kompiuterį gavo…

   Du vadovai jau atsakė. Dėkojame jiems, kad rado minutėlę. Kitų atsakymų vis dar laukiame:

• Koks maloniausias Jūsų vaikystės Kalėdų nutikimas? Kokia dovana tapo pati įsimintiniausia?
• Kokias Kalėdų tradicijas iš vaikystės atsinešėte į savo šeimą?
• Ko palinkėtumėte per šias Kalėdas sau ir rajono gyventojams?
• Gal galėtumėte pridėti savo vaikystės Kalėdinę/ naujametinę nuotrauką?

KAZYS VISACKAS

• Mano vaikystėje nebuvo tokios tradicijos, kad vaikams ar suaugusiems būtų dovanojamos dovanos. Didžiausia dovana, jei taip galima būtų pavadinti, kalėdinis pyragas, kuris ir būdavo kepamas tik du kartus metuose, tai prieš šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Juk tais laikais Šv. Kalėdos būdavo darbo dienos ir visos šventės vykdavo vakarais. Man įsimintiniausi buvo 1956 metų sutikimo šventė Neveronių kaimo pradinėje  mokykloje. Dar prieš Kalėdas sesuo išmokė mane eilėraštį “ Oi, ūžia, švilpia blogas oras „

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,

Ir vėtros medį bando raut,

O narsūs Vytauto bajorai

Pradėjo karan brolius šaukt.

Jau trempia viešųjį kelelį,

Pulkai jau eina už pulkų,

O eik, vaike, balnok žirgelį,

Užstok už garbę lietuvių

Žinoma ne visą eilėraštį ,tik pirmus du stulpelius. Per Kalėdas namuose labai gražiai padeklamavau tą ką sesė išmokė. (Vėliau sužinojau, kad tai buvo poeto P. Vaičiulaičio eilėraštis“ Oi, ūžia, švilpia blogas oras“) Naujųjų metų vakaronėje daug vaikų  sakė visokius eilėraščius. Toj šventėje buvo daug kaimo žmonių, ir netik kaimo. Mokytojas pakvietė ir mane, sako va dar vienas būsimas kitų metų mokinys nori pasakyti ką yra per metus išmokęs. Pradėjau labai garsiai ir raiškiai (kaip man sesė sakė), tačiau po žodžių „Pradėjo brolius karan šaukt“… užstrigo atmintis ir šeip ir taip, kol galų gale pabaigiau žodžiais jau iš kažkokio kito eilėraščio ar dainos „Tu eglute tu žalioji, kodėl žiema nežaliuoji“, nusilenkiau ir palaukiau kol baigsis plojimai ir mokytojas duos pokiuką saldainių. Tačiau man buvo didžiausias džiaugsmas, kai  priėjo kažkoks dėdė ir padavė ką tai suvyniota į gražų popieriu, sakydamas“ O eik vaikeli, balnok žirgelį“ na aš jau prisiminiau tolimesnius žodžius ir kiek galėdamas išrėkiau“ Užstok už garbę..“ Kas buvo tas dėdė aš ir po šiai diena nežinau. Tikriausiai koks tai giminaitis atvažiavęs pas kaimo gimines. Tais laikais man nerūpėjo kas man tą grąžų popieriuką padovanojo (Pasirodo ten buvo šokoladas), o vėliau jau nelabai kas beprisiminė mano tą pasirodymą, nors man visa tai išliko iki šių dienų , kaip didžiausia dovana gauta toj ankstyvoj vaikystėje už drąsą pasakyti tokį  eilėraštį.

• Kalėdinės tradicijos su metais keičiasi. Kokios buvo prieš septyniasdešimt metų, dabar jau mažai kas beprisimena ir labai nedaug kas jų laikosi. Mano vaikystėje Kalėdinę eglutę puošdavom tik kūčių dieną grįžę iš mokyklos. Papuošus eglutę laukdavome kada tėvelis iš klojimo atneš šieno ir galėsime tą šieną plonai patiesti ant kūčių stalo ir apdengi mamos duota balta linine staltiese. Iki to laiko mama būdavo jau iškepus kūčiukus, kurių keletą duodavo ir mums , kad galėtume įvyniojus į saldainių popierėlius, pakabinti ant eglutės, kadangi tikrų saldainių turėdavom nedaug. Šitaip papuošę eglutę žaisliukais, saldainiais, kūčiukais, pritvirtindavome parafinines žvakutes ir jau laukdavome, kada sėsime prie kūčių stalo. Žinoma eglutė dar būdavo apibarstoma vatos kuokšteliais, nors mokykloje taip naudoti vatą drausdavo.
• Prieš sėdant valgyti kūčias visada tėvelis paskaitydavo maldą, visi pasimelsdavome, tėvelis duodavo iš vienos plotkelės visai šeimai atsignybi po gabalėlį. Po to taip plotkelę padalindavo mama, vėliau kiekvienas šeimos narys pasidalindavo plotkelę su kitais šeimos nariais. Kaip taisyklė ant kūčių stalo būdavo dvylika patiekalų. Kaip taisyklė būdavo žuvis, silkės, kisieliai, kūčiukai, miešimas t.y. aguonpienis, ir žinoma obuoliai. Padengus kūčių stalą visada būdavo pastatoma tuščią lėkštutė, kaip tėvelis sakydavo, tai mūsų giminės vėlėms. Juk stalas nebūdavo tvarkomas iki ryto. Suvalgius kūčias visada vykdavo linksmesnė vakaronė, tai įvairūs burtai. Tokios kūčių apeigos pas mus yra išlikę iki šiol.
• Sau, man atrodo, užtenka palinkėti sveikatos. Jei bus sveikata visa kita, užgyvenama.
• Tegul būna jūsų namai pilni santarvės, laimės, atleiskim, pamilkim, uždekim širdyse Kalėdų žvakutę, tegul ji apšviečia kiekvieną. Lai Jūsų širdys prisipildo meilės, džiaugsmo ir vilties Su šventom Kalėdom ir turtingų Naujų 2022 Metų.
• Žinoma man pačiam gaila, bet tų laikų nuotraukų neturiu.

VYTAS ŠIMONĖLIS.

     Kažkokio ypatingo, įsimintino įvykio neprisimenu. Prieš Kūčias mama duonkepėje krosnyje kepdavo pyragus. Kūčių vakarą tėvas iš klojimo parnešdavo smulkaus šienelio ir paskleisdavo per visą stalą, kuris buvo užtiesiamas balta linine staltiese. Valgiai nebuvo ypatingi, patiekalų ant stalo taip pat neskaičiuodavome. Tai būdavo ramus šeimos vakaras, prisimenant artimuosius ir aptariant praėjusius metus. Tais laikais šv. Kalėdos viešai nebuvo švenčiamos. Mokykloje buvo rengiamos Naujametinės eglutės. Prisimenu pradinėse klasėse, prieš Naujuosius metus reikėdavo pasiūti dovanų maišelį. Mama maišelius pasiūdavo iš dvigubo popieriaus, mes su broliu truputi paspalvindavome, užrašydavome pavardę, vardą, klasę ir atiduodavome klasės auklėtojai. Senelis šaltis į maišelį pridėdavo saldainių. Kalėdinės ar naujametinės dovanos tuo laiku nebuvo taip sureikšminamos kaip dabar. Tuomet trūko ir pinigų, ir prekių, bet mes su broliu dėl to nejautėme nepritekliaus, nes džiaugėmės paprastais, kasdieniais vaikiškais dalykais. Dovanos, dažniausiai, nebuvo proginės, bet iš anksto suplanuotos ir apgalvotos, kad šeima galėtų įsigyti vertingesnį daiktą tekdavo padirbėti per vasaros atostogas.

     Šv. Kalėdos, tai šeimos šventė. Geriausia dovana, manau, ir šiandiena yra ta pati, tai bendrystė ir sutarimas šeimoje, galimybė pabūti visiems kartu. Neskubėkime, sustokime ir pasidžiaukime.