/NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /
/Nuotraukos autorės /
Kernaviškiai šių metų Nepriklausomybės atkūrimo šventę paminėjo kiek kitaip, nei įprastai. Pirmoje dienos pusėje Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje buvo kalbama šv. Rožančiaus malda už Tėvynę, aukojama šv. Mišių auka už Tėvynę ir giedamas Lietuvos Respublikos himnas.
Po šv. Mišių parapijiečiai buvo raginami organizuoti šventinius pietus savo namuose su savo šeimomis.
Vakarėjant prie Geležinio Vilko skulptūros rinkosi visi: Medgrinda, seniūnijos darbuotojai, klebonas Marius Talutis, Kernavėje gyvenančios seserys vienuolės, muziejaus darbuotojai, kernaviškiai ir svečiai. Pirmiausia priešais skulptūrą užkurtas laužas. Ir suspindo, sužibo Geležinis vilkas dar nematytomis spalvomis ir šešėliais. Sugiedojus himną buvo dainuojamos patriotinės dainos: „Vai ko nusižvengei“, „Augo kieme klevelis“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“ ir daugelis kitų. Mažasis renginio dalyvis panoro padeklamuoti Lietuvai išmoktą Vytės Nemunėlio eilėraštį. Mažasis skaitovas sulaukė daug aplodismentų ir pagyrimų už ypatingai išraiškingą deklamavimą.
Tremtinys Valius Staknys, buvęs Ąžuoliuko choristas dovanojo dvi dainas.
Miestelio svečiai praeidami nustebę stabtelėdavo, dainuodavo kartu, filmavo.
Daina keitė dainą, o aplink temo. Tad klebonas pakvietė visus į Parapijos namų – vienuolyno kiemą. Ten ant Lietuvos kontūro formos baseinėlio kraštų jau buvo sudėtos žvakės, kurias ir uždegė visi šventės dalyviai. Tuomet visi pakviesti užlipti ant Parapijos namų – vienuolyno stogo – balkono ir iš viršaus pasigrožėti šviečiančiu Lietuvos kontūru. Sraigtiniais laiptais lipdami į viršų niekas nesitikėjo pamatyti tokio grožio. Net šiurpuliukai kūnais bėgiojo suvokiant, kokia graži mūsų Lietuva ir laikinoji sostinė Kernavė. Nuotaikos negadino net gūsingas vėjas nuo piliakalnių pusės.
Sušalusius dainininkus ir svečius vaišino Kernavės piliakalnių vaistažolių arbata ir šakočiu iš Punsko. Sušilę svečiai vis džiūgavo nuo matomų vaizdų ir jau kalbėjo apie kitų metų šventinį minėjimą.
