/NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /
/Nuotraukos autorės /
Mažytėje Musninkų Švč. Trejybės bažnytėlėje trečiadienio mišios prasidėjo neįprastai. Skaitomas 1918 metų vasario 16 dieną pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Skelbiamos aktą pasirašiusiųjų pavardės, kurių kiekvieną palydi bažnyčios varpo dūžis. Nuščiūva visi – iškilmingumas jaudina.
Musninkuose minint vasario 16-ąją lankėsi ir kartu meldėsi svečiai iš Vilniaus. Jie šventę papuošė ir savo giesmėmis.
Musninkų parapijos klebonas, kunigas Marius Talutis susirinkusiems priminė, kad kunigas Alfonsas Petrulis neilgai tarnavo Musninkų parapijoje, tačiau jo indėlis yra labai svarus. Kunigas mirė nuo širdies smūgio, eidamas 55-uosius gyvenimo metus. Pasakojama, kad mirtis signatarą užklupo einantį į mišias, Musninkų bažnyčios šventoriuje.
Per pamokslą kunigas Marius susirinkusiems kalbėjo: „Iš dvidešimties tik keturiolika Nepriklausomybės akto signatarų palaidota Lietuvoje. Ir vienas iš tų keturiolikos yra palaidotas Musninkuose. Tai ne tik didžiulė garbė mūsų kraštui. Tai milžiniška atsakomybė ir įpareigojimas puoselėti vasario 16-osios tradicijas, tęsti nepriklausomybės idėjas.“
Po iškilmingų mišių visi rinkosi bažnyčios šventoriuje, kur palaidotas Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis. Kaip sakė kunigas Marius, „ne prie kapo mes minime šią iškilią datą. Mes švenčiame kartu su Alfonsu Petruliu“.
Vaikai ant kapo padėjo nuo Prezidento atvežtą gėlių puokštę. Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė ir bibliotekos vedėja Janina Rolienė musninkiečių vardu padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Seniūnė visus pasveikino su šventė.
Kunigo Mariaus Talučio vadovaujami visi giedojo Tautinę giesmę, vėliau „Tėvyne brangi“.
Musninkiečiams jau įprasti kunigo Mariaus pajuokavimai. Prieš visus atnešti padėklai su kanelėmis papuoštomis trispalvėmis. Iš tolo atrodė lyg daug Gedimino pilių. Klebonas šį kartą juokavo, kad jų receptą rado tvarkydamas kunigo A.Petrulio dokumentus ir, kad pats kunigas yra nurodęs pyragėliais pavaišinti tuos, kas ateis švęsti kartu su juo. O svečiai gardžiai juokėsi ir mielai vaišinosi.
Taip musninkiečiai paminėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą susitikus kelioms kartoms.
Vikipedija primena:
Alfonsas Petrulis (1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose, Čypėnų valsčius – 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose, Ukmergės apskritis) – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas (nuo 1899 m.), lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919 m.), Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis.
Biografija
Iki 1893 m. rugpjūčio 4 d. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1894 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Per ketverius metus baigė seminarijos kursą, bet dėl per jauno amžiaus nebuvo įšventintas kunigu.
1895 m. išvyko į Austrijos-Vengrijos imperiją ir 1895–1897 m. studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet jo nebaigė. Grįžo į Lietuvą ir mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1898 m.). Kadangi buvo gabus klierikas, išsiųstas studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją. Tačiau jam netiko drėgnas Petrapilio klimatas, ir jis grįžo į Vilnių. Įšventintas kunigu ir 1899 m. birželio 26 d. paskirtas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru.
Valstybės Tarybos narys
1908 m. įstojo į Lietuvos mokslų draugiją (LMD) ir dalyvavo jos pirmajame suvažiavime, 1911 m. kartu su kun. V. Mironu ir kunigu J. Navicku įkūrė „Aušros“ bendriją katalikiškam laikraščiui leisti (pirmasis „Aušros“ numeris išėjo 1911 m. spalio 19 d.), 1917 m. rugsėjo 18 d. – rugsėjo 22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Joje, be A. Petrulio, buvo dar trys kunigai – Vladas Mironas, Justinas Staugaitis, Kazimieras Steponas Šaulys.
1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Neprikausomybės aktą. Už lietuvybės puoselėjimą 1919 m. du kartus lenkų kareivių buvo suimtas, kurį laiką kalėjo Vilniaus kalėjime. Rašė katalikiškajai spaudai.
Dvasiškis dirbo Bagdonavos filijoje, Joniškyje, Maišiagaloje, Nalibokuose, Marcinkonyse. 1909–1927 m. gegužės 30 d. – Pivašiūnų parapijos klebonas. 1927 m. gegužės 30 d. – 1928 m. kovo 7 d. klebonavo Paparčiuose (Kaišiadorių raj.).
Nusilpus sveikatai, savo ganytojišką kelią baigė Musninkuose (Širvintų raj.), ten ir palaidotas Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.
Atminimo įamžinimas
- Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija
- 2006 m. Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje buvusiam parapijos klebonui atidengtas paminklas.
- 2008 m. Paparčių kaime, dominikonų vienuolyno teritorijoje, buvusiam klebonui pastatytas paminklas.
