Algis Gelažauskas daugiau nei pusė gyvenimo atidavė sergėjant įstatymus

/NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

/ Nuotraukos autorės /

   33 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Tiek laiko nutekėjo nuo 1989 metų sausio 4 d. Tiek savo gyvenimo Algis Gelažauskas atidavė tarnybai Širvintų rajono policijoje (pradžioje – milicijoje). Šiandien, kai skaitysite mūsų pokalbį, Algis, būtent šiandien švenčiantis 60-ies metų sukaktį, policijoje dirba paskutinę dieną ir atsisveikina su kolegomis bei tarnyba. Pareigūnas išeina į atsargą su nemažu kraičiu apdovanojimų: III laipsnio ženklas „Už nuopelnus“, I laipsnio ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“, I ir II laipsnio ženklai „Už ištarnautus metus“, šūsnis VPK viršininko ir savivaldybės padėkos raštų, skatintas asmeninėmis dovanomis. O 2011 metais pareigūnui suteikta nominacija „Teritorijos šerifas“. Tad neveltui iki šiol musninkiečiai jį šerifu ir vadina.

   Šventės išvakarėse pakvietėme pareigūną paatvirauti ir prisiminti pirmuosius žingsnius tarnyboje.

-Kada pradėjote tarnauti policijoje?

-1989 m. sausio 4 dieną. Atrodo, taip neseniai tai buvo (juokiasi – autorės pastaba).

-Kaip apskritai gimė mintis tarnauti būtent teisėsaugoje? Ar tai buvo vaikystės svajonė?

-Dirbau kolūkyje, Algiui Četrauskui išėjus tarnauti į Kėdainius, Musninkuose neliko apylinkės inspektoriaus ir apylinkės pirmininkas Pečiulis pasiūlė „Gal nori?“. Jau anksčiau buvau apie tai pagalvojęs. Todėl pažadėjau pasitarti su žmona ir nuspręsti. Žmona Nijolė pasiūlė spręsti pačiam. Aš sutikau su siūlymu.

– Kokia buvo tarnybos pradžia?

-Atvažiavau į Vidaus reikalų skyrių, mane pasitiko milicijos viršininko pavaduotojas Piškinas. Jis mane nukreipė į med. komisiją, patikras. Tai buvo 1988 metų lapkritis-gruodis.

Tuomet pareigūnų rajone buvo žymiai daugiau, beveik dvigubai: buvo autoinspekcija, kriminalinė, apylinkių inspektoriai, pataisos inspekcija, ugniagesiai kartu buvo, teismas, prokuratūra. Ir visi tilpom.

Musninkuose man davė kabinetą. Sutikau dirbti su sąlyga, kad dirbsiu Musninkuose. Ir buvo dar vienas susitarimas, dėl namo. Baigęs Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą pradėjau dirbti kolūkyje, vedžiau ir kaip jaunas specialistas gavau alytnamį. Tad buvo tartasi, kad eidamas tarnauti neprarasiu namo.

-O kaip jūs apskritai atsiradote Musninkuose?

-Aš vietinis. Gimiau ir augau Kernavėje, mokiausi Musninkų mokykloje.

-Kaip reagavo aplinkiniai? Juk vieną dieną buvote eilinis kaimo vaikinas, o kitą – valdžios atstovas.

– Prieš tai dirbau dirbtuvių vedėju. Tad jau tuomet vadovavau. Kai pradėjau dirbti, kaip tik vyko įsikėlimas į naujas dirbtuves. Jaunimą pažinojau, o su vyresniais teko susipažinti darbo eigoje.

– Sunku ar lengva dirbti savo gimtajame miestelyje? Iš vienos pusės, lyg visus pažįsti, o iš kitos – iš savo gal daugiau nuolaidų tikisi?

-Tuo metu aptarnavau Kernavės, Musninkų, Čiobiškio seniūnijas ir Tėviškės kolūkį (visa Kabalda). Sakyčiau, gal lengviau, kai tave pažįsta, labiau pasitiki. O nepažįstamam dar tenka pasitikėjimą užsitarnauti.

Buvau nusistatęs, kad jei nežymus pažeidimas, pirmą kartą tik įspėdavau, o jau antrą kartą bausdavau. Kai kuriems tai suveikdavo ir susitvarkydavo. Bet čia tik nežymius pažeidimus taip. Žinoma, buvo dalykų, kur negalėjai atleisti iki kito karto ir tekdavo bausti. Įstatymas lieka įstatymu. Privalome jo laikytis.

– Tapote dideliu viršininku tais laikais, tai gal ir mašiną gavote? Juk teritorija didelė – pėsčias neapeisi.

-Taip, gavau motociklą su lopšiu (juokiasi – autorės pastaba).

– O buvo tokių labai įsimintinų įvykių, kurie labai įstrigo?

– Buvo nemažai. (mąsto – autorės pastaba). Maždaug devyniasdešimtais metais (1990) Dirbau ir per raciją sulaukiau pranešimo, kad ties Liukonim pagalbos reikia aplinkos apsaugai. Nuvažiavę pamatėm, kad UAZ-as traukia NIVĄ, apsidžiaugėme, kad jau viskas gerai, dar švyturėlį įsijungėme. Tačiau jie nusuko į keliuką šone ir sustojo. Nešuosi automatą, nes tuo metu jis privalomas buvo,  ir prieinu iš keleivio pusės prie mašinos. Išlipa žmogelis, klausiu jo, kas nutiko, o tas atsako rusiškai, kad nesupranta. Bet tuo metu pastebiu, kad jam iš už nugaros išlindus automato apkaba. Aš instinktyviai čiupau už ginklo ir atėmiau. Paaiškėjo, kad kariškiai iš Vilniaus buvo atvažiavę pabrakonieriaut. Kartu su jais mašinoje buvo aplinkos apsaugos inspektorius, kuris buvo sužeistas ginklu. Surinkome visus ginklus mašinoje. Vyko teismai.

-Ar teko tarnyboje panaudoti ginklą?

– Yra tekę. Nemalonu tai prisiminti. Stabdėm automobilį, tas nestojo. Žinojom, kam jis priklauso ir labai nustebome, kad žmogus nesustojo. Įtarėme, kad automobilis pavogtas. Gerokai vijomės. Teko naudoti ginklą ir šaudyti į padangas. O kelias nelygus. Tad kai automobilis sustojo, pirmiausiai skubėjom pamatyti, ar nieko nesužeidėme ir nenušovėme. Labai negeras jausmas šaudyti ir suvokti, kad kulka gali kliudyti žmogų. Paaiškėjo, kad vaikinas pasiėmė tėvo automobilį ir važiavo su draugais į šokius.

-Ar yra tekę netyčia patekti į įvykių sūkurį ar netyčia užklupti darant nusikaltimą?

-Kartą paskambino musninkietis ir papasakojo, kad atvažiavo pilku automobiliu vyrai, kurie neaiškiai kalbėjo. Žmogus nesuprato, ar jie pirkt ką norėjo, ar parduot. O prieš kelias dienas buvo pranešta apie vagystę Musninkuose. Nusprendžiau patikrinti. Apvažiavau teritoriją ir ties Vileikiškiais sutinku pilką automobilį, visi keturi keleiviai net pasilenkę į mane žiūrėjo. Apsisukau, pasivijęs susistabdžiau. Patikrinau dokumetus, paprašiau atidaryti bagažinę, ten laužtuvėliai ir kiti įrankiai. Sulaikiau. Atvyko budėtojų dalies automobilis, paėmė juos visus. Po pietų nuvažiuoju į Širvintas ir sužinau, kad yra pranešta apie keletą vagysčių Kernavėje. Kitą rytą pasipila pranešimai apie vagystes Širvintose. Kaip paaiškėjo, tai tų pačių vyrų darbas. Pas juos radome pavogtų dokumentų, pinigų, fotoaparatų, telefonų, kitų daiktų, apie kuriuos buvo pranešta, kad pavogti. Žmonėms daiktai grįžo, o vagys buvo nuteisti. Tiesa, tuomet viename name nemaža pinigų suma buvo maldaknygėje. Tačiau vagių maldaknygė nesudomino. Taip buvo apsaugoti ir nepavogti pinigai.

– O yra buvę, kad nusikaltimai tampa pamokymu, kaip neturėtume elgtis, kad nebūtų pasikėsinta į mūsų turtą?

-Apvogė namuką. Savininkė pasakojo, kad tikrai viską užrakino, ir raktų nepametė. Durys neišlaužtos. Pasirodo, du jauni vagys (vaikinas ir mergina), pastebėjo, kad antrame aukšte neuždarytas palėpės langelis. Pasistatė kopėčias, užlipę susirinko viską ir išsinešė. Išeidami dar ir kopėčias toliau pastatė, kad niekas nieko neįtartų. Štai tokia maža detalė priviliojo vagis.

-Kokios dažniausiai dabar kyla bėdos?

-Dažnai skundžiasi dėl triukšmo. Žmonės labai nepakantūs kitą kartą labai žmogiškiems dalykams. Kartais skundžiasi, kad dieną yra dirbama, klausomasi muzikos. Yra tokių žmonių, kurie reikalauja visiškos tylos. Bet yra taisyklės ir negali dieną uždrausti žmonėms dirbti ir net linksmintis. Visgi sakyčiau, kad kartais tiesiog reikia tarpusavyje kalbėtis ir susitarti patiems.

-Ar žmonės linkę padėkoti už pagalbą?

-Taip, ne kartą dėkojo. Ypatingai dėkoja už rastus daiktus po vagystės. Žmonės negaili gero žodžio.

– O kaip ilsitės po įtemptos tarnybos?

– Didžiausia mano palaikytoja ir išklausytoja yra žmona Nijolė. Be jos palaikymo būtų buvę labai sunku. Abu kartu tvarkomės savo kiemo aplinką (o aplinka labai gražiai sutvarkyta, daug gėlių žydi – autorės pastaba). Tokie darbai man padeda atsipalaiduoti, susikaupti naujiems darbams.

-Jei šiandien reikėtų rintis gyvenimo kelią, ar pasirinktumėte policijos pareigūno? O jei jūsų vaikai rinktųsi tokį kelią, ar pritartumėte?

-Taip. Tikrai pasirinkčiau. Ir nė kiek nedvejočiau. Lygiai taip pat ir su vaikais. Kaip tik, turėčiau ką patarti jiems. Nors šiaip jaunam pareigūnui tikrai nėra lengva, kol perpranti darbo specifiką, įstatymus, pažeidėjų gudrybes. Puikus darbas, žinoma – nelengvas. Bet jūs man parodykite – o kur lengva?

-Jau rytoj į tarnybą stosite paskutinį kartą. Ko palinkėtumėte savo kolegoms, liekantiems ir toliau ginti įstatymą?

– Linkiu sėkmės, gero darbo, kantrybės, ištvermės ir stiprios sveikatos. Kolegoms dar teks atlaikyti reformas, kurios bus 2023-2024 m.

-Dėkoju už pokalbį ir sėkmės jums naujajame gyvenimo etape.