Metai greitai bėga. Štai Vida Ališauskienė, paklausta, kiek metų ji dainuoja ilgai skaičiuoja ir galiausiai pati nustemba – dainai ir muzikai atiduota 65 metai. Dainą namuose ji girdėjo nuo gimimo, bet kas ten supaisys mažų vaikų paniūniavimus. O sąmoningai groti pradėjo tuomet, kai brolis namo parsinešė lūpinę armonikėlę. Groti noras buvo be galo didelis. Vida prisimena, kad net mokytojai sudrausdavo: „Katinaite, ką ten dirbi?“ O ji, pasirodo, pirštais bėgo per stalą, įsivaizduodama, kad groja…
Apie Vidą Ališauskienę seniai planavau parašyti ir papasakoti. Ne eilinis tai žmogus. Savo gerą nuotaiką dalija visiems aplink. Pradžia čia: https://www.krastozinios.lt/2022/10/20/04/55/apie-neissemiamus-zmogaus-lobynus-muzika-ir-stabtelejimus/
Lapkričio penktoji Vidai ypatinga diena – prieš 79 metus pirmuoju riksmu ji pasveikino šį pasaulį. Nuo to vis sveikina visus savo skambiu balsu. Taip ir lydi žmones gyvenimuose Vidos dainos: vestuvėse, krikštynose, gimtadieniuose, jubiliejuose, įvairiose šventėse. Lydi ir paskutinėje kelionėje, tik jau ne dainos, o giesmės… Džiugu tai, kad Vidos patirtį, žinias, dainų žodžius ir melodijas perima šeima: vaikai, marčios, anūkai… net kaimynai.
Kalbinama Vida net neįtarė, kad straipsnis išeis neeilinę jai dieną. Vis laukė jo, o straipsnis laukė gimtadienio. Kad ta diena taptų dar labiau įsimintina. Vida noriai pasakojo apie savo vaikystę, muzikavimo vingrybes ir … vėl dainavo.
Moteris sako, kad būtent daina jai padėjo ištverti gyvenimo sunkumus. „Kai būdavo labai sunku – imdavau akordeoną ir grojau. Taip ir palengvėdavo,“ – atvirauja Vida Ališauskienė.
Pas mus dainavo visi
Vida Ališauskienė gimė Šešuolių apylinkėj, Dvarninių kaime. Kaimas vos 9 km nuo Kiauklių, kur teko lankytis bažnyčioje, aplankydavome gimines. Paauglystėje ten eidavo į šokius.
Vida pasakoja: Pas mus dainavo visi: mama dainavo, giedojo, buvo choristė. Ir tėtis dainavo. Ir mano broliai dainavo, ir mudvi su seserimi. Mano brolį Alfonsą nužudė tais negerais laikais. Jam tuomet 25-eri tebuvo. Kitas brolis Vladas dar tebegyvena, tuoj 88 m bus jam. Namuose vyriausias brolis darydavo vakaruškas. Nors kojom žemės nesiekdavo atsisėdęs, bet jaunesnis brolis jau pagrodavo armonika. Tuomet jam buvo 7-8 metai. (O tai tėvai gal grojo?-aut.) Buvo toks giminaitis, kuris padėdavo žemę dirbt šeimai, mokėjo šiek tiek groti. Jis pamokė brolį, o jis greitai ir išmoko. Visada jis grodavo vakaruškose.
Man tuo metu muzika tai buvo dainos. Prisimindavau dainas, kurias dainuodavo sesuo Danutė (14 metų vyresnė). Mes su kita seserimi buvome šeimos pagrandukės. Brolis mus mokino dainuoti, groti, šokti. Nors pradžioj broliai buvo nepatenkinti, kad mes dvi gimėm. Juk jis jau buvo didelis žmogus – 17 metų, o čia dar vaikai maži. Kitoj namo pusėj buvo stancija, tai jis ten miegodavo ir neidavo namo. Po to jis pamatė, kad mes ūgtelėjome, įdomesnės pasidarėme, o dar aš labai panaši buvau į jį, tai ėmė mus mokyti. Jis labai mus mažutes mylėjo. Mane net vedė į pirmą klasę. Tuo metu netariau Š, tai jis mane mokino vis kartodamas, kad vaikai juoksis mokykloje.
Kai jis žuvo, aš buvau 8 metų, bet iš jo buvau išmokusi giesmę, kurią ir dabar giedu. Mūsų klebonas ją net įrašė. Dalies žodžių nežinojau, bet man brolis Vladas pasakė. Kai susitinkam su juo, visada giedam ir taip prisimenam savo žuvusį brolį.
Lietuvos Sibire
Buvo sunkūs laikai. Teko gyventi durpyne. Jį dabar galima būtų vadinti Lietuvos Sibiru. Ten gyveno visi tokie pabėgėliai iš savo namų, kad neišvežtų į Rusiją. Durpynas buvo Jonavos rajone. Tuomet brolis išėjo į armiją. Į mokyklą teko važinėt tokiu mažu traukinuku. Kasdien 2 kilometrus pirmyn ir tiek pat atgal. Aš gerai mokiausi, bet iki atėjo istorija. Kai prasidėjo pasakojimai, man pasidarė sunkiau.
Pirmasis instrumentas
Brolis grodavo durpyne šokiuose. Bet išeidamas į armiją išsivežė tą armoniką. Išeidamas galvojo, kad negrįš. Po trejų metų jis grįžo, mes jau buvome grįžę į namus. Senasis kolūkio pirmininkas pakvietė mus grįžti, davė mašiną. Mama buvo užsiauginusi telyčaitę, tai ją parsivežė. Tėtis buvo kalėjime, brolis armijoje. Mama su dviem mažom dukrelėm (man buvo 12, sesei 9) grįžo namo. Sunku buvo tremtinio šeimai. Vyriausia sesuo liko durpyne dirbti. Ji mums duonos atveždavo.
1956 metais brolis grįžo iš armijos ir parsivežė lūpinę armonikėlę. Sesei saldainių atvežė, o man atidavė tą armonikėlę. Ji man labai patiko. Iškart ėmiau bandyti groti, ieškoti melodijų. Ir aš suradau! Per Kalėdas ir Naujus metus savo draugėms jau grojau, o jos šoko. Paskui broliui kažkoks draugas davė armoniką. Nusipirkti tuomet tikrai negalėjome. Stebėjau brolio judesius, o kai niekas nematydavo, nubėgdavau į tą stanciją ir pati bandžiau. Brolis pastebėjęs sakė: „kas čia tą armoniką kibina. Nekibinkit, ji ne mūsų. Nesugadinkit“. Aš gi nieko nesakydavau… Paskui jis pamatė, kad eidavau ten. O ten juk šalta, nekūrenta… Bet aš vis duodu, duodu… Jis pamatė, kad man kažkas išeina, ir pradėjo mane mokyti. Pirmoji mano melodija buvo „ciu ciu ciu, na na na, te tau kaulą ir gana…“ Ją moka groti visi keturi mano vaikai ir anūkai.
Per pamokas mano pirštai bėgiojo stalu. Kiek per pamokas girdėjau, kiek ne – galvoje juk melodijos.
Vėliau ir mažoji sesutė Ramutė pradėjo groti. Tokia kaimynė buvo. Jos brolis atvežė iš armijos 32 bosų akordeoniuką. Juo groti tai nemokėjom ir niekas nepamokino. Aš pati susiradau kas ir kaip. Tada man apie trylika buvo.
Mano sesuo, aš ir ta draugė – mes trise grojom. Dar mano brolis ir jos brolis. Tai mes ir grodavom vakaruškose. Visi pasikeisdami. Aš taip norėjau groti, kad man groti buvo įdomiau, negu šokti. Sunku apsakyti tą jausmą, kas nesupranta, bet aš labai norėjau groti.
Technikumo bendrabutis skambėjo
Mokydamasi technikume zootechnike aš irgi visur dalyvavau. Grojau, dainavau duetuose, trio ir chore. Turėjome puikų vadovą. Jis net išmokė tokių dainų užsienietiškų, bet lietuviškai. Bendrabutyje visos dainuodavom. Kurso merginos buvo labai dainingos, o bendrabutyje niekas nedraudė dainuoti. Bendrabutis skambėjo. O technikume koridoriuje stovėdamos mušdavome rankomis ritmą.
Technikumo šokiuose jau negrojau. Ten leisdavo muzikas. Rusiškų daug gražių dainų buvo ir lietuviškų.
O kaime tai grojom. Pas jos (marčios Ritos) mamą namuose. Mūsų mamos draugavo ir mes draugavom. O gyvenimas va kaip surėdė – po daugelio metų susitiko mūsų vaikai (mano Mindaugas ir draugės Rita) ir susituokė.
Grojau visur, kur tik buvo šokiai.
***
Kaip Vida pirko pirmąjį instrumentą, ką dirbo ir kaip su muzika per gyvenimą ėjo – skaitykite tęsinyje kitą savaitę. O šiandien, vartydami nuotraukas, klausydamiesi dainų, bent mintimis Vidai nusiųskime gražių linkėjimų gimimo dienos proga. Lai dar ilgai skamba muzika, lai auga anūkai ir proanūkiai mokydamiesi mylėti muziką ir gyvenimą.
