Lapkričio 6-ąją Lietuvoje minėta Pyragų diena. Ta proga – pokalbis su VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininke Gita Abromavičiene apie pasienietės laisvalaikiu mėgstamą veiklą. Ypatingus naminius skanėstus ruošianti dviejų vaikų mama saldžiais kepiniais lepina šeimą ir artimuosius.
– Kaip atradote talentą konditerijos srityje?
– Konditerija mano gyvenime atsirado maždaug prieš 17 metų, kuomet gimė pirmasis sūnus. Tada visuomet norėjau, kad mano namai kvepėtų kažkokiu gardėsiu, vanile, švelniu besilydančio šokolado, biskvito kvapu… Dažnai lankydavo jausmas, kad išsipildytų svajonė, kad taip kvepiantys namai liktų ir mano atžalų atmintyje.
– Gaminate tortus, kurie vien pasižiūrėjus kelia apetitą. Kada ir kam dažniausiai juos kepate? Laisvalaikiu? Šeimai? Progoms? Po darbų?
– Pyragai ir tortai dažniausiai kepami ir gaminami šeimai ir artimiausiam draugų ir pažįstamų ratui. Neretai laisvalaikis išties skiriamas naujų skonių atradimui, o pagrindiniai degustatoriai yra šeima ir, žinoma, neretais atvejais ir kolegos.
Dažnai svajonėse glūdi mintis apie savą medumi, cinamonu, šokoladu ir keptais obuoliais kvepiančią kepyklėlę, tačiau šiuo įtemptu gyvenimo tarpsniu, deja, laiko tam neužtenka ir tai lieka tik pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas bei malonumo suteikimas šeimai, draugams ir tiems, kurie nebijo sulyg vieno pyragaičio gabalėliu gauti 1000 kalorijų.
– Koks tortas, Jūsų manymu, populiariausias? Kokius ingredientus, papuošimus naudojate?
– Dažniausiai kepami ir gaminami tortai tiramisu, morkų, griliažinis, vaisiniai (pagal sezoną), na, ir, žinoma, varškės tortas, įlietas karštu šokoladu, kuriam atsispyrusiųjų nėra. Tikriausiai retas dirbantis Vilniaus pasienio rinktinėje yra jo neragavęs…
– Iš Jūsų sklinda nesumeluotas pozityvumas ir šiluma. Ar tai įgimta, ar valios pastanga, mokantis konditerijos subtilybių? Galbūt vaikystėje turėjote įkvepiančių pavyzdžių? Ar kepate pagal receptus ar baigėte konditerijos kursus?
– Jokių konditerijos mokslų ar kursų nesu baigusi, šioje srityje esu savamokslė, stengiausi ir mokiausi gaminti eksperimentuodama, tačiau savarankiškai apie tai daug skaitau, domiuosi, tokiu būdu leisdama sau nurimti ir pailsėti. Žinių gilinimas man yra poilsis. Manyčiau, tas noras kepti, gaminti, manyje slypėjo nuo pat vaikystės, kai matydavau, kaip daugelį gardumynų ruošdavo mama. Esu dėkinga šiam laikotarpiui, nes dabar galimybės yra kur kas didesnės, todėl kartais senus mamos pyragų receptus pagardinu 21-ojo amžiaus ,,gėrybėmis“, o rezultatas gaunasi panašus į skanų burnoje tirpstantį šedevrą.
– Ar žinote, kiek maždaug tortų pagaminote?
– Per daugelį metų nepamenu tikslaus skaičiaus, bet jų pagaminta išties nemažai, neretai fiksuoju juos fotografuodama, nes pats nuostabiausias jausmas, kai gali prapjauti torto ar pyrago gabalėlį ir žvilgtelėti, na, o kaip gi šį kartą man pasisekė ir jis atrodo viduje? O pačias gražiausias akimirkas juk visi stengiamės užfiksuoti…
– Tikriausiai niekas nesiginčys, kad desertų gamyba – kruopštus darbas. Kiek laiko užtrunka paruošti ir papuošti tortą?
– Sakyčiau, priklausomai nuo to, kokį pyragą ar tortą gaminu, nuo dedamo produkto. Tai gali trukti ir valandą, o kartais net ir porą parų ar net ilgiau su pertraukomis – su stingimo, brandinimo, įdarų paruošimo laiku, kol gali pamatyti ir paragauti galutinį rezultatą.
– Ar pailsite nuo tiesioginio darbo kepdama tortus?
– Kuomet kaupiu žinias ir mokausi, atrandu naujus skonius ir poskonius – taip, ilsiuosi, tačiau kai jau kepu ir gaminu, tada prisiimu visą atsakomybę ir stengiuosi, kad viskas būtų tobula, atsiduodu darbui visą save, kad mano pagamintas pyragas būtų suvalgytas greičiau nei kitų… Jei tai pavyko, žinau, kad tikslas buvo pasiektas.
Parengė VSAT Vilniaus pasienio rinktinės viešųjų ryšių specialistė Dovilė Sabaliauskienė
G. Abromavičienės asmeninio albumo nuotr.
