PRIPILDYKIME ADVENTĄ MEILĖS KVAPU

/ ANDRIUS NAVICKAS /

   Prasidėjo Adventas, kaip ženklas, jog artėjame link šv. Kalėdų. Nesibaigiančių iššūkių, krizių tamsoje labai reikia vilties šviesos.  Ne naivaus optimizmo, kad visos holivudinės dramos baigiasi laimingai, bet vidinės jėgos, kuri padeda neprarasti prasmės skonio net tada, kai pandemija, karas, didžiulės kainos pradeda priminti Šventajame Rašte aprašytus Apokalipsės raitelius, skaudžiai išbandančius žmoniją.

  Šiandien mums ypatingai svarbu išgryninti laukimą, atskiriant esmę nuo detalių. Kas yra mūsų gyvenimo savastis, be kurios pradedame nykti, kaip žmonės, o kas – pernelyg sureikšminti blizgučiai.

  Laukti išbandymų tamsoje – tai mokytis pasitikėti, auginti širdyje romumą, kurio nesupainiokime su nepilnavertiškumu. Romumas – tai gebėjimas džiaugtis tuo, ką dovanoja kiekvieną diena, o ne graužti save, kad esą galėtų būti gerokai geriau.

  Yra tokia labai graži ir prasminga krikščioniška malda: „Viešpatie suteik man kantrybės romiai priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, kas nuo manęs priklauso, ir išminties įvertinti situaciją ir savo galimybes.“ Paradoksalu, bet tokia nuostata nereiškia susitaikymo su gyvenimo trupiniais, bet, priešingai, padeda neišvaistyti jėgų, bet susitelkti į tai, ką svarbu padaryti čia ir dabar. Šventoji Motina Teresė sakydavo: „Suprantu, kad negali pasirūpinti visa žmoniją, bet gal gali pamaitinti bent vieną  alkstantį. Net jei neturite galimybės kitam padėti materialiai, visada galite padovanoti šypseną ir rūpestį.“

  Gyvename pasaulyje, kur daug nežinios, išbandymų. Nė vienas iš mūsų neturi galimybių pasiekti, kad baigtųsi karas, kad visi sutartų, būtų sotūs ir laimingi. Tačiau kiekvienas, neabejoju, pažįstame žmones, kuriems dabar ypatingai sunku. Nebūtinai vien materialiai, bet ir psichologiškai, dvasiškai. Dažnai menkutė atjautos, rūpesčio žiežirba gali labai daug pakeisti. Tuo labiau, kad svarbu prisiminti, kad, dalindamiesi ne nuskurstame, bet turtėjame,

  Beje, dar šventasis Pranciškus iš Asyžiaus, dar vadinamas Dievo Neturtėliu, labai aiškiai skyrė neturtą ir skurdą. Noras kuo daugiau turėti gali būti skurdo apraiška. Skurdo priešingybė yra ne turtas, bet laisvė. Skurdo didžiausias blogis, jog jis atima iš mūsų laisvę oriai gyventi, išskleisti talentus. Todėl labai svarbu stabtelti ir sau pačiam atsakyti, kas yra mūsų tikrieji poreikiai, o kas – įnoriai? Jau minėti – blizgučiai, kurie galiausiai nei nuramina, nei džiugina.

  Turtingas yra ne tas, kas daug turi, bet tas, kas turi, kuo pasidalinti. Todėl yra pinigingi skurdžiai ir džiaugsmingi turtuoliai, kurie sugeba pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu, arbatos puodeliu ar savo laiku.  Mes garsėjame tuo, kad labai daug dėmesio skiriame mirusiųjų atminčiai, kapų lankymui. Neseniai visos Lietuvos kapinės buvo virtusios žvakučių jūromis. Gražu ir prasminga. Bent tol, kol ne mažiau dėmesio skiriame ir gyviesiems. Pastariesiems kur kas labiau reikia atjautos, dėmesio, nei tiems, kurie jau baigė žemišką kelionę.

  Spėju, kad bus tokių skaitytojų, kurie piktai sureaguos į mano žodžius, nes esą tegu pirmiau politikai visais pasirūpina ir pateikia dalijimosi pavyzdį.  Patikėkit, stengiuosi dalintis, nors įsitikinau, kad tai nėra paprasta. Labai svarbu įveikti puikybę dalijimąsi paversti reklama,  „dosnumo“ demonstravimu. Tikras savęs dovanojimas vyksta tyliai, iš širdies į širdį. Ne dėl reitingų. Nes pastarieji ir yra tie blizgučiai, kurie visada apgauna.

  Sudėtingiau, kai kalbame apie pinigų „dalijimą“ Seime. Ten lengva pasiduoti „dosnumo“ regimybei, nes dalijami ne savo pinigai. Todėl labai svarbu atpažinti, sutarti dėl to, kas svarbiau, kur būtinai turi būti teikiama pagalba „iš viršaus“. Tačiau net ir didžiausio ekonomikos klestėjimo laikais neįmanome patenkinti kiekvieno poreikio, sureaguoti į visas unikalias situacijas. Todėl ir būtinas solidarumas šeimoje, parapijoje, vietos bendruomenėje.

  Valdžia gali labai nepatikti, bet tai nereiškia, kad teisėtas ar nelabai pasipiktinimas jai „atšaukia“ kiekvieno iš mūsų atsakomybę šalia esantiems žmonėms.

  Mano įsitikinimu, krikščionybė ragina mus būti ne teoretikais, bet praktikais. Yra  labai „dvasingų“ žmonių, kurių nesinori susitikti. Yra žmonės, kurie dažnai nekartoja Viešpačio vardo, bet iš jų sklinda meilės kvapas. Tai svarbiausia.

  Todėl save ir kitus raginu – pripildykime šį Adventą meilės kvapu.

LR Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai.