/ ANDRIUS NAVICKAS /
Šį tekstą paskatino politinė diskusija Seime, prieš pat prasidedant Adventui. Kalbėta apie asmens apsisprendimą leisti panaudoti jo organus transplantacijai po mirties. Regis, tema tokia, kurioje nėra vietos sekliam politikavimui, neturėtų būti ir ideologinių priešpriešų, tačiau emocijų buvo daug ir, deja, neretai jos išstumdavo iš akiračio pagrindinį tikslą – galimybę išgelbėti kenčiančių žmonių gyvybes,
Kodėl organų donorystė tokia svarbi?
Būtinybė atlikti organų transplantaciją iškyla, kai kiti gydymo metodai ir būdai tampa neefektyvūs – tuomet gydymų konsiliumas priima sprendimą, kad sergančiam žmogui būtinas donorinis organas ar audinys. Taip pat įvertinami visi medicininiai parametrai, kurie nustato reikalavimus potencialiems organų recipientams. Prasideda viltingo laukimo laikotarpis, kuris kartais baigiasi nuostabia istorija apie „antrąjį gimimą“, o kartais žmogus užgęsta greičiau, nei pavyksta atrasti tinkamą donorą. Tuo labiau, kad yra nemažai atvejų, kai transplantacijai reikalingi gyvybei kritinei organai, kurie gali būti paimti tik iš mirusio žmogaus, ir dar jie turi atitikti daug įvairių kriterijų.
Pagal dabar galiojančią tvarką Lietuvoje savo organus po mirties gali padovanoti tik tas žmogus, kuris turi išsiėmęs Donoro kortelę ir taip išreiškęs „aktyvų sutikimą būti donoru.“
Galima pasidžiaugti, kad pamažu daugėja žmonių, turinčių Donorų korteles, bet dažnai žmogus, kuris net ir palankiai žiūri į galimybę tapti donoru, nepasirūpina formalumais. Beje, kartais kliūtimi tampa baimė, jog esą gydytojai tuos pacientus, kurie turi Donoro korteles, gydo mažiau atidžiai, nes menamai yra suinteresuoti organais transplantacijai. Neteko matyti, kad kas nors turėtų realių faktų, pagrindžiančių tokią baimę, tačiau spekuliuojama fraze: „kas galėtų paneigti?“.
Dar vienas dalykas – nors Donoro kortelę turintis asmuo jau išreiškė savo valią, tačiau artimieji, jam mirus, neprivalo jos paisyti. Lietuvoje dažnas atvejis, kai artimieji pareiškia atšaukiantys velionio sutikimą būti donoru ir paisoma būtent jų valios.
Todėl tenka konstatuoti, kad dabartinė situacija Lietuvoje tokia, jog gerokai atsiliekame pagal save dovanojančių asmenų skaičių nuo Europos Sąjungos vidurkio ir todėl išlieka atvejai, kai žmogaus gyvybę nėra išgelbėjama ne dėl to, kad neturime nuostabių gydytojų ir negalėtų padėti efektyvi transplantacija, tačiau paprasčiausiai nėra donoro.
Kaip problemą sprendžią kitos Europos valstybės?
Visose Europos valstybėse apgailestaujama, kad trūksta sąmoningesnio ir jautresnio žmonių požiūrio į donorystę, kuris leistų išgelbėti ne vieną gyvybę. Todėl vykdomos informacinės kampanijos, kovojama su piktavaliais mitais, skiriamas didžiulis dėmesys skaidrumui ir bet kokios „juodosios organų rinkos“ užkardumui, nes šioje srityje pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad praktiškai visos organų dovanojimo po mirties „lyderės“ Europoje (Ispanija, Portugalija, Belgija etc.) yra perėjusios prie kiek kitokio donorystės modelios, kuris vadinamas „numanomas sutikimas.“
Įteisinus tokį modelį , žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti Donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą. Siūlomu numanomo sutikimo organų donorystės modeliu nustatoma, kad nesant rašytinio asmens nesutikimo būti donoru, po jo mirties visuomet būtų prašoma artimųjų sutikimo. Mirusiojo raštu išreikštas nesutikimas būtų pripažįstamas absoliučia donorystės kliūtimi ir artimieji šios valios pakeisti negalėtų. Beje, kai kurios valstybės turi specialų prieštaraujančių tapti donorais asmenų registrą, o kitos – ne.
Kritikų baimės
Lietuvoje apie perėjimą prie „numanomo sutikimo modelio“ jau prieš kurį laiką prabilo transplantacijas vykdantys medikai, kurie daug bendrauja su kolegomis užsienyje, taip pat gerai žino, jog, tikėtina, tai leistų išgelbėti daugiau gyvybių. Pandemija užgožė esą svarbesniais klausimais, bet, jai aprimus, klausimą pradėjo kelti ir politikai. Esu dėl to dėkingas Jurgitai Sejonienei, kuri, kaip buvusi medikė, puikiai supranta, jog turime išnaudoti visas galimybes , gelbėdami žmonių gyvybes.
Paradoksalu, bet kliūtimi, kodėl kurį laiką vengta teisės projekto pateikimo Seimui, yra Lietuvos vyskupų konferencijos pozicija. Nors Katalikų Bažnyčia labai aiškiai pritaria donorystės ir savęs dovanojimo idėjai, tačiau LVK ekspertai pradėjo kilti klausimai, ar tai nėra siekis įteisinti „prievartinę donorystę“, kuri esą sumenkina žmogaus ryžto save dovanoti kilnumą? Taip pat LVK ekspertai išreiškė nepasitikėjimą Lietuvos medikais bei teisėsauga, jog pavyks išvengti galimo piktnaudžiavimo ar net „prekybos organais“ atvejų.
Deja, bet ne pirmą kartą nutinka, kai institucinė Bažnyčia Lietuvoje akcentuoja baimes ir pavojus ten, kur Visuotinė Katalikų Bažnyčia mato galimybes ir meilės darbus.
Kita vertus, kalbame apie labai subtilią temą ir čia svarbu išsklaidyti bet kokius abejonių šešėlius. Todėl svarbu pabrėžti, kad medikų konsiliumas nėra paverčiamas visagaliu ir galės spręsti dėl galimos donorystės tik tada, kai bus išreikštas artimųjų sutikimas. Dar daugiau, jei žmogus mano, kad savęs dovanojimas nėra suderinamas su jo vertybėmis ar baiminasi piktnaudžiavimo, visada galima išreikšti prieštaravimą, kurio niekas negali nepaisyti.
Suprantu, kad galima diskutuoti, kaip tas prieštaravimas turi būti išreikštas, kaip sudaryti algoritmą dėl artimųjų valios, jei keli artimieji išreiškia skirtingas pozicijas. Tačiau visa tai tikrai ne svarbiausios detalės. Kur kas svarbiau kiekvienam iš mūsų ugdyti dovanojimo kultūrą, kuri persmelktų visą mūsų gyvenimą.
Ypatingai keistai skamba kritikų nepasitikėjimas medikais. Perėmus kritikų mąstymą, galima teigti, kad nevalia leisti chirurgams daryti operacijas, nes mes negalime kontroliuoti, kas vyksta jų metu.
Baimės ir vilties kova
Simboliška, kad apie savęs dovanojimo svarbą kalbame Advento laikotarpiu. Galima džiaugtis, kad medicina tobulėja ir dabar pavyksta išgelbėti žmogaus gyvybę tose situacijoje, kur anksčiau tai atrodytų neįmanoma. Tačiau, kiek tobulėtų medicina, labai daug kas priklauso ir priklausys nuo mūsų pačių sprendimų. Kiek mes rūpinsimės savimi, turėsime drąsos kreiptis pagalbos, patys padėti kitiems.
Suprantu, kad kiekviename žmoguje kaunasi baimė, nepasitikėjimas ir viltis, noras kurti kartu su kitais. Tikiu, kad vilties šviesa išsklaidys baimės šešėlius. Puikiai suprantu, kad bet kuris įstatymas, problemos sprendimo modelis dar negarantuoja sėkmės. Paprasčiausias atveriamos naujos galimybės problemą spręsti. O tai, kiek jomis bus pasinaudota, jau priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
LR Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai.
