Gitana Gudaitė: advokato darbo sėkmė – kai sieki ne pergalės, o sieki įrodyti tai, kas yra tiesa

07:00:01

/ Pirmą kartą publikuota 2021 m. gruodžio 3 d. /

    Šiandien minime Advokatūros dieną. Dauguma, žinoma, džiaugiamės, kad mūsų gyvenimuose niekada nereikėjo advokato paslaugos, nes viskas, kas susiję su teismais, visuomenei vis dar atrodo baisu. Tačiau nemaža dalis žmonių yra priversti įrodinėti savo tiesą ir minti teismų slenksčius. Čia jiems labai gelbėja advokatai – žmogaus teisių gynėjai.

   Šiandien kalbiname advokatę, kurios pavardė Širvintų rajone siejama su daugybės teismų pergalėmis. Ji gynė atleistus Širvintų darbuotojus, kurie visi įvairių instancijų teismų buvo pripažinti atleisti neteisėtai, apgynė neteisėtai smurtu kaltintą mokytoją, taip pat pagelbėjo ugniagesiui pasiekti užtarnautos pensijos. Pastarosiomis dienomis advokatė Gitana daug darbo įdėjo, kad nebūtų jungiamos rajono mokyklos.

   Apie advokato kelią, džiaugsmus ir rūpesčius kalbamės su „Gudaitė ir partneriai, advokatų profesinė bendrija“ advokate ir mediatore GITANA GUDAITE.

-Advokatė Gitana Gudaitė. Kas ji? Kaip save pristatytumėte?

-Tiesiog likimas taip suklostė, kad pradėjau savo karjerą dirbdama su žmonėmis Teisės ir personalo valdymo tarnyboje, didelėje privataus kapitalo įmonėje. Ir turbūt tas darbas suformavo mano tokį darbo įgūdį ir požiūrį į žmogų.  Ir norą padėti žmogui, tiesiog tam žmogui pagelbėti narpliojant teisinius klausimus ar ginant jo interesus. Tai aš ir esu tas žmogus, kuris yra žmogaus pusėje ir besiekiantis jam padėti. Visą savo gyvenimą sieju su savo profesine veikla, nes ji man teikia malonumą. Aš kiekvieną dieną eidama į darbą esu pilna minčių.

-Ar šeimoje buvo teisininkų, kad pasirinkote būtent teisininko kelią? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

-Artimoje šeimoje teisininkų nebuvo – nei tėvai, nei broliai, seserys. Tačiau giminėje teisininkų buvo. Būti tuo, kuo dabar esu stumtelėjo du varikliai. Tai visų pirma darbas su žmonėmis. Kai dirbi privataus kapitalo įmonėje, tu matai aplinkui tas situacijas – nuolatinę darbuotojų kaitą: vienus priima, kitus atleidžia, vienus priima, kitus atleidžia… Tai matant supratau ir ta mintis man nedavė ramybės, kad vieną dieną ateis metas, kai ir man pasakys, kaip ir daugeliui žmonių, kad na, sakykim, tavo karjera mūsų įmonėje jau baigta. Auga jaunesni, labiau įtinkantys vadovams, galbūt labiau atstovaujantys ne darbuotojus, o darbdavių interesus. Ir ta mintis, kad reikia kažką keisti savo gyvenime ir atvedė mane į advokatūrą. Tas apsisprendimas laikyti advokatūros egzaminą, man buvo labai sėkmingas, aš jį išlaikiau iš pirmo karto – tikrai tuo galiu pasididžiuoti, nes tai labai atsakingas, sudėtingas, daug žinių, darbo, pasiruošimo reikalaujantis momentas. Kaip tuomet sakė Advokatų tarybos pirmininkas: neužtenka vien tik daug žinių, teisinių dalykų išmanymo, dar reikia, kad labai pasisektų, kad tas egzaminas pavyktų ir būtų išlaikytas. O antras varikliukas – buvo giminaitė dirbanti advokate, kuri matyt matydama mano darbą, kaip aš gilinuosi, kaip sprendžiu tam tikras darbines situacijas, ji irgi mane paskatino rinktis advokato kelią. Ji teigė, kad tikčiau šiam darbui ir turėčiau pagalvoti apie profesionalią teisininko karjerą.

– Jūsų rankose buvo Širvintų atleistųjų pergalės, mokytojo, ugniagesio likimai, dabar švietimo įstaigų jungimo panaikinimas. Iš bylų, susijusių su Širvintomis, susidaro įspūdis, kad niekada nepralaimite. Kaip Jums tai pavyksta?

-Tai tikrai taip nėra, kad nėra pralaimėjimo. Imdamasi darbo ir pasirašydama su žmogumi sutartį, siekdama jį atstovauti ir apginti jo interesus, aš ne apie pergalę galvoju. Pirmiausia galvoju apie teisinį santykį, galvoju, ar ta situacija, kurią pasakoja žmogus, atitinka faktinę situaciją, ir kaip įrodysiu tas aplinkybes, kurias pasakoja žmogus, ir kaip jas pateiksiu teismui, kad teismas matytų objektyvią tiesą.

Darbo sėkmė tai, kad sieki ne pergalės, o sieki įrodyti tai, kas yra tiesa. Dauguma mano klientų į teismą kreipiasi ne todėl, kad tiesiog nori bylinėtis, o tada, kai jie žino, jog jų teisėti interesai yra pažeisti ir kad šitoje vietoje teisingumą atstatys tiktai teismas. Ir prieš imdamasi kiekvienos bylos aš taip pat vertinu šitas aplinkybes. Ar jos yra teisingos, ar žmogus sako tiesą, ar neklysta, ar tik jam atrodo, ar subjektyviai vertinant viena ar kita situacija išties yra žmogaus teisių pažeidimas.

-O būna taip, kad žmogui atrodo, jog jis teisus, jog pažeisti jo interesai, bet realiai situacija visai kitokia?

-Tikrai būna ir taip. Ir visą laiką žmogui stengiuosi išaiškinti jo rizikas, objektyvią tiesą. Gal žmogui ne visada patinka, bet stengiuosi pasakyti taip, kaip yra iš tikrųjų, kurioj vietoj jis klysta.

Žinoma, kartais ir aš klystu. Pradėjus nagrinėti bylą, man atrodo, kad gal žmogus nebuvo visiškai  teisus, bet kai surenkami įrodymai, kai padarai daug užklausimų, ir pamatai, kad žmogus buvo teisus. Kalbant kad ir apie bylas su Širvintų darbuotojais, tu matai tuos procedūrinius pažeidimus, bet jie pasakoja, kad vietoj jų dirba kiti žmonės, kad funkcijos išliko, kad vykdomas tas pats darbas – šitų aplinkybių tu iškarto negali nustatyti. Tai yra ilgo bylinėjimosi proceso, bylos nagrinėjimo teisme rezultatas. Teiki užklausas į įvairias institucijas, renki įrodymus, kaip buvo iki darbuotojo atleidimo, kaip yra po darbuotojo atleidimo. Ir kai sugretini du laikotarpius ir pamatai, kad yra du analogiški funkcijų vykdymo prasme atitikimai, tuomet gali padėti popierius teismui ant stalo ir įrodyti, kad  žmogaus  išsakyta aplinkybė atitinka faktą ir objektyvią tiesą. (Tai žodžių teisme nepakanka?) Tikrai nepakanka vien žodžių.

– Nemažai bylų turėjote Širvintų teisme. Koks Jums pasirodė kolektyvas – mūsų rajono teisėjai?

– Malonu, kad teismo kolektyvas labai nedidelis. Vilniuje didelis teismas, daug teisėjų, žmogui gerokai sunkiau susiorientuoti. Aš tikiu teisėjų darbu. Jis yra be galo sunkus. Labai sunkus. Jeigu tu gali kažkokiame procesiniame dokumente padaryti klaidą, kažko neįvertinti, niekas šito nesupras. O teisėjo yra didžiulė atsakomybė kaip žmogaus ir didžiulė atsakomybė  kaip pareigūno, teisėjo. Viską surašyti, motyvuoti, pastebėti, turėti tą savo vidinį įsitikinimą, kuris yra pagrįstas įrodymais ir fakto klausimais ar pačių proceso dalyvių pasakojimais. Atsirinkti, kas yra tiesa. Aš galiu tik su didžiausia pagarba nulenkti prieš juos galvą. Per savo daugiau nei 15 metų advokatavimo praktiką aš galiu tiktai pasidžiaugti teismų darbu ir teisėjų atsidavimu nagrinėjant bylas. Ir visiškai nesiskiria teisėjų darbas Širvintose, Druskininkuose ar Vilniuje.

Dirbdami, formuluodami procesinį reikalavimą, mes, advokatai, mokomės iš aukštesnės instancijos teismų sprendimų, motyvacinės dalies, kaip surašyta, į ką atkreiptas dėmesys. Taip, aš mokausi iš teisėjų.

-Ar prisimenate Širvintų atleistus darbuotojus, kuriuos gynėte? Jie Jus vis prisimena, vis prašo pasveikinti įvairiomis progomis.

– O taip. Galbūt mano ir profesinės sėkmės dalis yra tai, kad aš labai puikiai prisimenu bylas, faktines aplinkybes, žmones, net jų pavardes ir detales iš bylos. Praeina kad ir dešimt metų, bet aš galiu papasakoti bylos fabulą, pasakyti, koks nagrinėjimas buvo, kas buvo sudėtinga, kas buvo lengva. Prisimenu pagrindinius dalykus, kuriais įrodėme tam, kad būtų pasiektas laimėjimas ir apgintas žmogaus interesas. Prisimenu visus savo klientus ir širvintiškius taip pat, o jų buvo daug. Kiekviena byla turėjo savo charakterį ir individualumą, nes visi darbe vykdė skirtingas funkcijas, tai ir atsimenu, ir džiaugiuosi, kad galėjau jiems padėti, kad juos sutikau savo kelyje. Tai puikūs žmonės, paprasti. Labai jaudinosi viso proceso metu, labai liūdėjo. Nedideliame miestelyje žmogui prarasti darbą yra žymiai sudėtingiau, nei kad gyvenančiam dideliame mieste. Ir sugrąžinus į darbą, pradėjus vykdyti funkcijas, tas jų džiaugsmas, paprastam žmogui įrodžius savo teisingumą, yra tokia dviguba statisfakcija. Ir su jais džiaugiausi kartu. Su kiekvienu sprendimu džiaugėmės kartu ir su neramumu širdyje laukėme kiekvieno naujo sprendimo. Tad nuoširdžiausi linkėjimai jiems.

-Kas advokato kelyje yra maloniausia, o kas sunkiausia, o gal net ir skaudina?

– (Ilgai galvoja – aut.past.) Be jokios abejonės, malonu, kai pateisini kliento lūkesčius, kai žmogus yra laimingas, įrodęs savo tiesą. Jis džiaugiasi ir dėkoja. Pati didžiausia ir maloniausia dalis, kai man pasako „ačiū“, kai išlieka labai geras santykis su buvusiu klientu ir kai išlieka pasitikėjimas.

Advokato darbe yra sunkiausia, kai klientas suabejoja advokatu. (Ar būna atveju, kai įskaudina? Darbe.) Vyresnės kartos advokatai yra korektiškesni, išlaikyti. Mes labiau siejame kolegiškus santykius. Jaunimas yra drąsesnis aikštingesnis. Kartais aštriau pasako. Bet mes turime atsiriboti nuo tokių pasakymų ir tiesiog ginti savo kliento interesus.

Jei kalbėčiau apie konkrečiai savo darbą. Aš visada esu už taikų susitarimą teisme. Gal banalūs tie žodžiai, bet vis tik laikausi taisyklės „geriau bloga taika, nei kad geras karas“. Kartais žmogus neįvertina, koks sudėtingas yra teismo procesas: atima daug laiko, ekonomiškai nuostolingas, emociniais išgyvenimais sunkus. Neseniai pavyko teisme pasiekti susitarimo, po ko mano klientas man pasakė: „man visai nereikėjo to susitarimo, būčiau laimėjęs bylą“. Toksai žmogaus nesupratimas ir neįvertinimas, nors rezultatas visom prasmėm geras, pasiektas su mažiausiais praradimais, o lieki kaip ir neįvertintas. Tokios situacijos nedžiugina.

– Be advokato paslaugos teikiate ir kitą paslaugą?

– Mediacija, tai antroji mano profesinės veiklos sritis. Ji daugiau susijusi su šeimos bylų nagrinėjimu. Baigiau mediacijos mokymus ir tapau mediatore. Yra tokių bylų, kur žmonėms verta susitarti ir baigti ginčą taikiai, ir taip turėti ramybę, ilgam ir greitai. Spendimai vykdomi gerokai lengviau, kai žmonės patys susitaria, patys pasiūlo, ko norėtų. Kartais klientai nesupranta, kokia vertinga taika teisiniuose ginčuose. (Visi nori būti laimėtojais?) Taip, visi nori būti laimėtojais.

– Pati esate mama. Jei Jūsų vaikai norėtų rinktis advokato, teisininko kelią, palaikytumėte ar prieštarautumėte?

– Tikrai nebūčiau nei už, nei prieš. Tai vaikų pasirinkimas. Manau, kad gyvenime didžioji dalis dalykų nevyksta atsitiktinai. Ir savaime mes kažkuriuo metu kažkurioje vietoje atsiduriame tam, kad būtų taip, o ne kitaip. Mano viena dukra yra baigusi Vilniaus universitetą ir įgijusi teisininko kvalifikaciją, praktiką atlikusi mano vadovaujamoje advokatų kontoroje. Bet advokato kelio šiandien dienai ji nėra pasirinkusi. Dirba kitą darbą ir yra labai laiminga. Aš irgi tuo džiaugiuosi. Manau, kiekvienas kelias, kurį žmogus pasirenka, jei tau malonu eiti į darbą, tai ir yra teisingas pasirinkimas.

– Baigiasi dar vieni metai. Kokie jie Jums buvo?

– Metai buvo ramūs. Šita pandemija pristabdė žmones labai aktyviai bylinėtis. Ir bylų nagrinėjimas prasidėjo nuotoliniu būdu, jis reikalauja mažiau emocijų, tad viskas vyksta ramiau, paprasčiau.

Galiu pasidžiaugti prabėgusiais metais, yra padaryta daug gerų darbų, daug nuveikta. Norėčiau, kad nebūtų blogiau, nei buvo. Ir visiems to linkėčiau. Sėkmės darbe, kad nebūtų nepasisekimų ir nusivylimų. Lai kartojasi sėkmės, ir geros patirtys.

– Dar kartą su profesine švente ir sėkmės Jums darbuose!