Alfonsas KAIRYS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Autoriaus nuotraukos
Lėktuvas, didindamas greitį, pakyla iš Vilniaus oro uosto. Kryptis – legendų, mitų ir karštos saulės spindulių (sakoma, kad Graikijoje saulė šviečia 250 dienų arba 3000 valandų per metus) apsupta Graikija, dar konkrečiau, viena iš jos salų – Kreta.
Kad reisas neprailgtų (jis tęsiasi 3 val.), paimi į rankas V.Markovskos knygą „Graikų mitai“ (Vanda Markovska, Graikų mitai, V., 1971) ir sužinai tai, ko galbūt nežinojai (ar primiršęs buvai) apie graikų dievus, jų vyriausiąjį dievų dievą Dzeusą, gimusį čia, Graikijoje, Kretos saloje ir ,,rezidavusį“ ant Olimpo kalno, Uraną, prakeikusį savo sūnų Kroną, rijusį tik ką gimusius savo vaikus, teisingumo deivę Temidę ir jos dukras moiras, pažinojusias pasaulio ateitį (šių pranašysčių vengė net pats Dzeusas), pomirtinės karalystės – Tartaro- valdovą Hadą, puotas Olimpe, kur aukso ir krištolo rūmuose pramogaudavo susirinkę dievai, Dzeuso ir jo žmonos Heros sūnų šlubąjį ugnies dievą Hefaistą, vieną gražų rytą iš jūros putų išnirusią gražiausią deivę Afroditę. Ji išniro netoli Kipro salos. Pasak mito, jai čia buvo smagiausia gyventi, nes ją visi mylėjo, gerbė ir garbino. Ją, kaip ir tave, atskridusį į Kretos sostinę Heraklioną, pasitiko auksu žėrį saulės spinduliai, svetingai nusitekę kretiečių veidai.
Taigi, įsikuri viename iš penkiažvaigždžių viešbučių su įrašu „viskas įskaičiuota“ ir, deja, pasmerki save suvaržytam laikui: pusryčiai, pietūs, pavakariai, vakarienė „nuo iki“, vadinasi, tuo laiku turi būti, jeigu nenori likti tuščiaskrandis. Tiesa, beveik visą parą veikia baras, kuriame gali ne tik paragauti, bet ir prisiragauti veltui (viskas įskaičiuota gi!) vietinių gėrimų: rakijos, stipraus graikiško alkoholinio gėrimo ouzo, alaus, deja, skoniu neprilygstančio nei mūsų „Švyturiui“, nei „Taurui“.
Alyvmedis ir jo vaisiai
Valgis. Juk be jo nieks nemiela. Koks jis? Prieš valgį patiekiami šaltieji užkandžiai, populiarios salotos: baklažanų, kopūstų, burokų, pupelių, ikrų, bulvių. Labai skanios tradicinės graikiškos salotos (alyvuogės, pjaustyti agurkai, pomidorai, griežinėliais pjaustyti raudonieji svogūnai, žaliosios paprikos, ir, be abejo, fetos (ožkos) sūris). Pietūs be sriubos, tai ne pietūs: ankštinių sriuba su pomidorais, kiaušinių ir citrinos sriuba, lęšių sriuba, tiršta moliūgų sriuba gali pamaloninti tavo skrandį. Paskanauji įvyniotų į vynuogių lapus balandėlių, neatsisakai ir kopūstinių: jie savo skoniu šiek tiek kitokie, negu Lietuvoje. Būtinai paragauji jūros gėrybių: aštuonkojų, krevečių, geldelių ir užsigeri graikiška kava frape, atšaldytu tirpios kavos gėrimu.
O valgydamas prisimeni, kad Graikijoje gyvena per 11 mln. gyventojų, daugiausiai – graikai (93,76 %), albanai, bulgarai, rumunai, ukrainiečiai, pakistaniečiai, ukrainiečiai, rusai, gruzinai, indai, esama ir lietuvių: spėjama, jog čia gyvena jų apie 100-150 (daugiausia Atėnuose, yra ir Kretoje). Graikijos lietuvių bendruomenė susikūrė 2002 m. birželio 19 d. (palygink, pasak Lietuvos graikų visuomeninių organizacijų Prezidento Georgios Macukatov, Lietuvoje gyvena apie 200 graikų tautybės šeimų).
Visi gyvename su kaimynais, o Graikijos kaimynės: Albanija, Makedonija, Bulgarija, Turkija. Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros putotomis bangomis skalauja šalies krantus.
19 % visos šalies teritorijos užima daugiau negu 100 salų. Šalis kalnuota: aukščiausias kalnas yra Olimpas – 2917 m., ilgiausia upė – Aliakmonas – vinguriuoja net 291 km. Dauguma Graikijos upių – Aksijas, Piniosas, Achelas, Mesta, Vjosa, Marica – pasižymi sraunumu.
Daug – net 17 Graikijos istorijos objekų – įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą: Atėnų akropolis, Delfų archeologinė vieta, Aigajaus archeologinė vieta, Mistros archeologinė vieta, Olimpijos archeologinė vieta, Mikėnų ir Tirinto archeologinės vietos, Delas, Korfu senamiestis, Salonikų paleokrikščioniški ir bizantiški paminklai, Ato kalnas, Filipio archeologinė vieta, Pitagoreonas ir Samo heraionas, Apokalipsės urvas ir Šv. Jono Teologo vienuolynas Patmo saloje, Rodo viduramžių miestas, Apolono šventykla Basuose, Epidauras, Dafnio, Hosios Luko ir Nea Moni vienuolynai).
Įdomu tai, kad šalį kasmet aplanko daugiau nei 16 mln. turistų. Taigi tu esi vienas jų. Kadangi visko per vieną kartą neaprėpsi, pasirink, kur keliausi ir, žinoma, atsižvelk į tai, kiek šlamančių ar skambančių kišenėje turi, nes ekskursijos, ypač tos, kurias siūlo ,,Novaturas“, ganėtinai brangios, tarkim už kruizą į populiariausią vietą Santorinį teks pakloti net 107 eurus.
Jei nori (o kaip nenorėsi!) pažinti Kretos sostinę, 6000 metų skaičiuojantį Heraklioną, bandyk nusigauti ten ir pabūk viduramžių apsuptyje. Kita vertus, tu pabuvosi ir Nikos Kazantzakio, parašiusio pasaulinio garso knygą „Graikas Zorba“, gimtinėje, deja, jo muziejaus, nors ir norėsi surasti, čia neaptiksi: jis įkurtas Retimo regione, Myrtia kaime.
Užsukęs į Herakliono archeologijos muziejų, prisiliesi prie senovės Graikijos kultūros, istorijos, Mino (graikų mitologijoje Minas, legendinis Kretos karalius, Dzeuso ir Europos sūnus) civilizacijos palikimo. Molinės – mažytės ir žmogaus aukščio – vazos, įrašai molio lentelėse, Knoso laikų kapinynų (1900-1300 m. prieš Kristų) iškasenos, puikiai išsilaikiusios freskos: ,,Princas su lelijomis“, ,,Paryžietė“, ,,Žydrosios damos“ ir kita sužavės tave. Ekspozicija pateikiama 27-iose salėse.
Herakliono archeologijos muziejuje
Išėjęs dar pasivaikščiok siauromis viduramžių gatvelėmis, saugomomis išdidžių ir sausros nebojančių palmių, aptik vieną kitą senovinį iš akmenų ręstą namą, pasipuošusį įvairiaspalvėmis, tavo akiai nematytomis gėlėmis.
Jau kitą dieną pasirink Spinalongą, kitaip – „ašarų salą“. Kodėl ašarų sala? Ogi todėl, kad čia nuo 1903 iki 1953 veikė raupsais sergančių kolonija. Tuo metu raupsai buvo neišgydomi. Įtvirtinimų kompleksas, kuriame ir įsitvirtino kolonija, pastatytas dar XIII amžiuje, buvo neprieinamas priešams.
Kaktusai palydi į Spinalongą Spinalongas
Gyventi čia buvo klaikiai sunku (atstumtieji gyveno mažuose namukuose, medicininė pagalba beveik neprieinama), tačiau gerėliau tapo, kai apie XX amžiaus 40-uosius čia atvyko jaunas gydytojas, visas jėgas skyręs šiems visuomenės atstumtiesiems gydyti. Nėra statistikos, kiek pagijo, o kiek atgulė Spinalongos kapinaitėse: matyt, pastarųjų buvo daug daugiau…
Nepaisant pavojingos ligos, čia gimė vaikai, buvo krikštijami (viena iš dviejų bažnyčių skirta vestuvėms bei kirikštynoms) ir pagal išgales prižiūrimi.
Grįžtantį atgal laivu, tave jo denyje pavaišins, prieš tai paklausdami, ką valgai mėsą ar žuvį, barbekiu, t.y. mėsa apdorota karštu oru ir dūmais.
Piratų uoste Kolokifoje panardysi Viduržemio jūros bangose: nuostabiai švarus ir permatomas vanduo į tolį žvelgiant, mėlynu atrodantis, vilios vis tolyn ir tolyn…tačiau žinai, kad tavęs laukia krantas ir smulkiais akmenukais nusėtas paplūdimys…
Viduržemio jūros bangos visada vilioja savo mėliu
Vėlgi laivu grįždamas atgal, lydimas įstabaus kalnuoto ir gėlėto peizažo, galvoji apie Kretą.
Kreta – tai didžiausia Graikijos sala, kurios plotas 8,336 km², ilgis 260 km (plg.: didžiausios Viduržemio jūros salos pagal ,,Vikipediją“: Sardinija (24 090 km²), Kipras (9 250 km²), Korsika (8 680 km²), Kreta (8 336 km²), Euboja (3 684 km²), Maljorka (3 626 km²), Lesbas (1 630 km²), Rodas (1 401 km²). Žemėlapyje ji primena valtį. Čia gyvena 632 674 (2017 m. surašymo duomenys) gyventojai. Net keturios jūros pamilusios jos krantus. Daugelis salos gyventojų gyvena mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, kurių čia yra per 1 400.
Paplūdimiai smėlėti ir akmenuoti. Smėlis pilkas, akmenukai mažiukai, todėl nemalonūs gulėti, dėl to daugelis nuomojasi gultus: deja, žmogus savo kūnu taip ir nepriglunda prie dievų žemės.
Kelionės laikas baigiasi, o liko daug kas neaplankyta. Taigi, kitais metais, ar dar kitais atskrisk į Kretą ir aplankyk Samarijos tarpeklį, Santorinį, Vanderss atrakcionų parką, sudalyvauk pažintinėje kelionėje po Kretą, nuvyk į Knosą, pamatyk Pietų Kretą, pažygiuok laukiniu kanapių tarpekliu, pabuvok Gramvouse – rojaus paplūdimiuose, išgirsk graikišką dainą ir išmok šokti uždegantį graikų šokį sirtakį. Visa tai tau kainuos per pusę tūkstantėlio, o jei ir su atžala atvyksi – dar pusę to pridėk.
Na, o dabar, įrudęs, jodu ir įspūdžiais „prisotintas“, skubėk į „marketus“ ir dovanų žvalgykis: juk jų laukia artimieji ir pažįstami.
Ką nusipirkti, kad prisimintum saulės nutviekstą Graikiją?
Lauktuvės iš dievų dievo Dzeuso gimtinės galėtų būti tokios: alyvuogės, alyvuogių aliejus, medus (ypač skanus pušų medus), įvairiarūšis sūris (feta, graviera, kaseris, kefalograviera, kefalotyris), prieskoninės žolelės (mairūnas, mėtos, pankoliai), vynas, rakija, ouzas ir, be abejo, įvairūs rankdarbiai.
Grįžęs Lietuvon, pasisveikink sakydamas kalimėra (graikiškai – laba diena), o tave išlydėjusiai Kretai – adio (gr. – viso labo) ir efharisto (gr. – ačiū).
Susirinkusius tave iš toli (2153,9 km lėktuvu) sugrįžusį, pavaišink graikiška frape: tau reikės 2 arbatinių šaukštelių tirpios kavos, 2 arbatinių šaukštelių cukraus, 2 valg. šaukštų vandens, 2 valg. šaukštų pieno. Visa tai suberk, supilk į stiklinę, plak, kol ištirps cukrus ir susidarys rusvos putos. Į stiklinę, kurioje patieksi kavą, įdėk ledukų, o ant jų – išplaktas putas, įpilk šalto vandens, jei nori – gerai atšaldyto pieno.
Prisimink ir primink Dzeusą – vyriausiąjį Olimpo dievą, žemės ir dangaus valdovą.
