/ Nuotraukos Neringos Tuškevičienės /
Kartais gyvenime taip nutinka, atidarai nežinomas duris – o ten tiek gožio… Taip šią vasarą nutiko ir man. Ieškodama vienų durų Kernavėje netyčia patekau į Ipolito Užkurnio darbų muziejų. Tuomet fotografavau, nes akiai gražu buvo. Vartydama metų nuotraukų archyvą nutariau matytais vaizdais pasidalinti su Krašto žinių šeima – Jumis. Grožėkimės, o vasarą būtinai aplankykime mažutį ir jaukų muziejų Kernavėje.
Neringa
*******
Iš Laisvosios enciklopedijos Wikipedija
Ipolitas Užkurnys (1926 m. lapkričio 5 d. – 2004 m. lapkričio 11 d.) – žymus lietuvių tautodailininkas skulptorius.
Biografija
Gimė Pyplių kaime (dab. Širvintų rajonas), daugiavaikėje šeimoje. 1934–1937 m. mokėsi Bagaslaviškio, Laukžemės (Kretingos r.), Gibišėlių (Klaipėdos r.), Pryšmančių (Kretingos r.) mokyklose. Piemenavo, dirbo įvairius žemės ūkio darbus, paaugęs su kitais meistrais statė aplinkinių kaimų sodybų pastatus. 1950 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo mūrininku, statybininku, 1963–1986 m. – Vilniaus metalo konstrukcijų Bandomojoje eksperimentinėje gamykloje.
Nuo 1965 m. atsidėjo medžio drožybai, dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, individualios Vilniuje (1968, 1969, 1971, 1976, 1983–1986 m.), Lenkijoje (1970, 1976, 1977 m.), Leningrade (1981 m.), Maskvoje (1982 m.).
Darbai
Ipolitas Užkurnys išdrožė daugiau kaip 1400 medinių kūrinių; tarp jų – apie 250 monumentalių skulptūrų koplytstulpių ansambliams Lietuvoje (Ablingoje, Birštone, Šiauliuose, Čiurlionio kelyje, Anykščiuose, Juodkrantėje), Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Kūrė antkapinius paminklus, horeljefus, bareljefus, skulptūrinius portretus, istorinės, literatūrinės ir religinės tematikos daugiafigūres kompozicijas (Vilniaus įkūrimas 1973 m., Žalgirio mūšis 1978 m., Skerdžius 1992 m., Kristaus vainikavimas 2000 m.). Skulptūros ekspresyvios plastikos, raiškaus silueto, darnios kompozicijos.
Parašė autobiografinę knygą Mano Jėzus (1997 m.).
