„Aukšto lygio renginys“ – širvintiškis Virginijus
„Atvažiavome į Musninkus pasiklausyti grupės „DIAamanti“ – Vilniuje iki šiol tokios progos nepasitaikė – ir sudalyvauti susitikime su profesoriumi Albertu Gursku, pasigrožėti jo kaligrafijos ir šrifto paroda simboliniu pavadinimu „Darykite tai, ką mėgstate, mylėkite tai, ką darote“ – vilnietė Saulė
„Ne dažnai tokie žmonės atvažiuoja į kaimą…“ – antrino ir kiti kalbinti žiūrovai ne musninkiečiai – gal vietiniams panašūs renginiai Musninkų padangėje jau įprastas reiškinys?
Iš kur tu ir surandi tokių žmonių? – stebėjosi Leonas kreipdamasis į „Spindulio“ bendruomenės pirmininką Alvydą Rolį.
Tai tik nedidelė dalis įspūdžių iš Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti skirtos šventės, kurią surengė Musninkų kultūros puoselėtojų bendruomenė „Spindulys“ .
Po kiek ilgesnės pertraukos musninkiečiai bei jų svečiai vėl turėjo progą susitikti su profesionaliojo meno atstovais, pasigėrėti jų kūryba. Ir šį kartą ne senojoje Varpinėje, kurioje panašios šventės vyko bene visą dešimtmetį, o „Žaliajame name“ – pastate, kuris dar visai neseniai buvo niekam nereikalingas ir pasmerktas sugriūti, o dabar iš jo sklinda šviesa, šiluma, muzika, poezija, žodžiu tai, ką paprastai vadiname kultūra, kuri mums, paprastiems žmonėms, vis dar reikalinga.
Kodėl „žaliajame“? – gal kas paklaus. Žinoma, kol kas tik todėl, kad jo vyraujanti spalva žalia; o gal kas pasiūlytų originalesnį pavadinimą? – „Spindulys“ apsidžiaugtų.
O kodėl ne bendruomenės namai? – iš tiesų toks klausimas būtų visai natūralus. Juk kaip teigė „Trimito“ vadovas Antanas Kučinskas, aptardamas bendrą su bendruomene projektą – „negirdėjau, kad dar kur nors Lietuvoje kokia nors bendruomenė vien savo ir privačių rėmėjų lėšomis būtų kapitališkai suremontavusi tokį pastatą.
Tačiau bendruomenės pirmininkas A. Rolis turi savo galbūt šių laikų žmogui ne visai būdingą atsakymą – todėl, kad pastato erdvė turi tarnauti ne tik tam būriui bendruomenės narių, kurie formaliai priklauso „Spinduliui“, bet daug platesniam ratui žmonių, norinčių dalintis savo kūryba, skleisti kultūrą, galiausiai pasinaudoti kitiems kasdieniams poreikiams.
Net ir profesorius A. Gurskas parodos pristatymo kalbą pradėjo džiaugdamasis puikiai tokiems renginiams pritaikyta erdve, dėkodamas A.Roliui ir Juozui Kalinauskui – didiems šios bendruomenės vyrams, nešusiems sunkiausią atstatymo naštą.
O prieš pradėdamas aptarinėti konkrečius plakatus, jų šriftą ir turinį, profesorius nudžiugino žiūrovus sugrodamas lūpine armonikėle – egzotišku šiems laikams instrumentu. Po aptarimo – gėlės ir sveikinimai profesoriui – ir ne iš bet ko, o iš buvusių studentų – pasirodo ir Musninkuose jų esama. Gal ir nenuostabu, juk A. Gurskas dar nuo 1969 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, būtent jis laikytinas lietuvių kaligrafijos mokyklos pradininku, išugdęs būrį mokinių – šrifto meno propaguotojų. Profesorius yra parengęs vadovėlį „Kaligrafijos ir šrifto pagrindai“, kurio originalumas ir vertė sulaukė pripažinimo ir užsienyje, todėl 2010 m. išleistas ir anglų kalba. Už vaisingą kūrybą 2020 m. profesorius A. Gurskas apdovanotas Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija. Pasakytina ir tai, kad menininkas ne tik mūsų kaimynas (jo gimtinė – Deltuva) bet ir nusipelnęs mūsų rajonui – būtent A. Gurskas yra Širvintų herbo autorius.
Po gyvo, nuotaikingo profesoriaus žodžio į sceną žengė grupė „DIAamanti“ (liet. deimantai). Tai kanklininkė Aistė Bružaitė – Lietuvos muzikos ir teatro docentė, meno daktarė, respublikos bei tarptautinių konkursų laureatė, tarptautinių festivalių pradedant Latvija bei Lenkija ir baigiant JAV bei Indija dalyvė; grodama su įvairiais ansambliais yra parengusi ir išleidusi net keturias kompaktines plokšteles, o šiais metais pasirodė pirmasis kanklininkės solinis dvigubas CD „Įkvėpta kanklių“.
Drauge su kanklininke ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Dovilė Kazonaitė, sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį šiame teatre, taip pat kviečiama dalyvauti įvairiuose projektuose su Lietuvos valstybiniu dainų ir šokių ansambliu – sukūrė Eglės vaidmenį V.Klovos operoje „Pilėnai“. Atlikėja yra vertinama lietuvių kompozitorių, kurie kviečia solistę atlikti naujausius kūrinius.
Ir Ilona Pliavgo – lyrinis-koloratūrinis sopranas, savo muzikinį kelią pradėjusi grieždama smuiku, o šiuo metu daugelio respublikos bei tarptautinių konkursų laureatė, pelniusi juose aukščiausius apdovanojimus. Solistė yra sukūrusi pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniuose teatruose; kartu su kitų miestų (Hamburgo, Bremeno, Mainco) orkestrais koncertavo daugelyje Europos ir pasaulio šalių.
Na ir prasidėjo… susižavėję žiūrovai vis prašė pakartoti, ypač lietuviškas žinomas dainas, plojo atlikėjoms stovėdami – atrodė, jog valanda truko akimirką.
Po koncerto pabendravimas prie kavos, žiūrovų salė transformuojama į auditoriją – dar laukia profesoriaus A.Gursko edukacijos valandėlė norintiems geriau susipažinti su meninio šrifto paslaptimis.
„Kada vėl čia įvyks kažkas panašaus?“ – negarsus, tarsi pačiam sau klausimas kažkieno neskubriai sukančiam link išėjimo.
Musninkų bendruomenė „Spindulys“
Nuotraukų autorius Virginijus Sarpauskas
