/GIEDRIUS JOZONIS /
Širvintos, 2008m. vasara. Ilgi plaukai, dienomis kibirais laistomi šiltnamiai, vakarai kūrenant laužus ir grojant gitaromis palei upę. Sutikti rytai kartu kalbant, jog tik ką atrodo dainavai “Tyliai leidžias pavargusi saulė”, o dabar ant likusių keturių stygų jau trauki “Negiedokit gaideliai”. Ir labiausiai iš tų dienų pasiilgau tikrai ne plaukų, bet to atviro jauno idealizmo, degančių akių ir noro daugiau šviesos pasauliui. Kuomet išklausai kitą, kuomet pasidalini tais 8 litais, gautais savaitei, kuomet išsilydėdavai vieni kitus namo ne todėl, kad baisu, bet todėl, kad net atstumą iki laužavietės pasidalinti buvo sąžininga.
2023 Širvintos, rinkimų metas.
Suprantu, kad sąžinė nebepriklauso prie vertybių, o rajone kažkas šiuo vardu pavadino žalmargę ir vis nenustoja jos melžti. Dar iš ten atimkim. Dar nuo ten paimkim nematant. Dar aną prakiškim. Dar aną pakvieskim pasipuikuot. Dar aną apšmeižkim. Ir man tai nepatinka. Ne todėl, kad mane asmeniškai tai liestų, bet todėl, kad mes tokį puikų procesą kaip politika, savivalda, paliekam tokiems purviniems žmonėms, kurie tik ir siekia diskredituoti mūsų idealus, o galiausiai, numetę trupinį ir aplinkinius įvelia į mano mylimai demokratijai kenksmingą žaidimą, kuomet nauda ir garbė yra daugiau už teisingumą ir sąžinę.
Nepastebite to? Pažiūrėkime.
Kiek Savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovų drįsta garsiai nepritarti bet kokiam klausimui? Gerai, lai nereikia vadovų. Paimkim pavaduotojus ar skyrių vadovus. Kiek iš jų bando laimę rinkimuose? Daug nepriskaičiuosite. Ir ne todėl, kad jie nenorėtų ar neturi idėjų, o todėl, kad jie bijo reikšti nepatogią nuomonę. Bijo dėl savo, savo artimųjų darbo vietų ir čia aš juos visiškai suprantu, ir nors norėtųsi pyktelt – bet duona juk skalsesnė rankose, o darbas šalia namų mielesnis, nei Vilniuje.
Sąžinė temsta iš viršaus
Raudonosios armijos obelisko (kurio Savivaldybė nenukėlė, o atnaujino) istorija buvo dar vienas puikus pavyzdys. Jei rajono dama būtų pasakius, kad taip, suklydom, atsiprašau – net aš būčiau tylėjęs. Kam nepasitaiko. Bet ką mes gavom vietoje atsiprašymo? Kelias dienas prieš įvykį, merė Tarybos posėdyje pasako, kad sovietinius simbolius atnaujins ir pakabins atgal, o po trijų dienų šaukia, kad čia ne jos darbas, ji nieko nežinojo, o kaltas darbuotojas. Mano klausimas paprastas, kiek dar galima daryti kompromisų su savo sąžine? Kiek galima apsimetinėti ir lieti netikras ašaras, kas kartą pamačius kameras nepatogioje situacijoje?
Kas bus toliau?
Panašu, kad šiai valdžiai tęsiant darbus, visas rajonas savyje turėsime ieškoti kompromisų tarp norų ir būtinybės. Aš puikiai suprantu, kad yra smagu gražioje salėje gauti diplomus dukart per metus įvairiausiom progom. Apdovanojimai skirti atlyginti už darbą ir juos gaunantys žmonės tikrai yra nusipelnę, tačiau kiek yra smagumo imti diplomą iš žmogaus, kuris savo kelią klojo pirkdamas balsus? Kiek smagu imti ir spausti ranką galiūnui, kuris COVID-19 vadino afera, norint pavogti 5 mlrd, kai nuo ligos mirė Jūsų artimas? Kiek smagu žinoti, kad ponas Jonas nusipirko įmonę iš buvusio Rusijos vidaus reikalų viceministro, o dabar muša sau į krūtinę, kaip jam rūpi Ukraina? Kiek smagu sėdėti šalia kitos ponios Bartusevičienės, kurios vyras nuteistas už balsų pirkimą, o ji šiltai sau tupi ir mirksi miesto Taryboje?
Ar mes tik tiek verti? Tik žalios žolės stadionų, pilkų trinkelių, Radžio koncertų triskart per metus ir politikų, kuriems moralė ir etika asocijuojasi su silpnybėmis?
O gal mums norėtųsi daugiau atsakymų, kai klausiame, skaidresnių procesų, kai abejojame ir absoliučios žodžio laisvės su išsaugota darbo vieta, kai kritikuojame?
Miesto Taryba ir meras yra apie tarnystę, ne apie valdžią, o kiekvienas darbas turėtų būt atliekamas su sąžine, o ne dėl garbės. Kaip sakė neseniai amžinatilsį iškeliavęs disidentas A. Terleckas – „Neturėtume aukoti savo idealų už galimybę gyventi patogiau“.
To ir palinkėsiu Mūsų jaunai demokratijai.
Politinė reklama, bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos pagal sutartį ŠS 23-03. Užsakymas ŠS 23-14-55KŽ
