Vaikai ir suaugusieji – galia ar bendruomeniškumas?

   Medijose vėl nuvilnijo žinia apie mokinių vartojamus narkotikus ir galimą apsinuodijimą. Jau ne kartą turėjau galimybių įvairiose laidose ir portaluose dalinti žiniomis ir įžvalgomis apie kriminologinę ir teisinę šio reiškinio perspektyvą. Bet šįkart perspektyva labai artima – sava bendruomenė ir pažįstami vaikai. Todėl ieškant geriausių sprendimų, skatinant diskusiją ir siekiant geriau suvokti, kas vyksta, norisi šiomis įžvalgomis pasidalinti.

Ką reikėtų suprasti ir žinoti prieš imantis kokių nors sprendimų?

   Nepageidaujamo elgesio prevencijoje, kaip niekur kitur, pamirštamas geras praktinis patarimas – „devynis kartus pamatuok, dešimtą nukirpk“ – efekto norima greitai, čia ir dabar. Veikti skatina du labai blogi patarėjai – emocijos, šiuo atveju dažniausiai – baimė ir bejėgiškumas, taip pat turėta ribota patirtis – jei pats blogo elgesio atveju esu patyręs tik mušimą ir baudimą, ir nieko daugiau, tai tada ir siūlau tik tai, ką žinau.

   Pirmiausia, ką reikėtų žinoti apie paauglių svaiginimosi mastus ir tendencijas. Paskutinio tarptautinio narkotikų vartojimą tarp paauglių analizuojančio tyrimo (ESPAD 2019) duomenimis, Lietuvoje 19 proc. 15–16 metų mokinių (t. y. kas penktas) bent kartą gyvenime yra bandę nelegalių narkotikų. Jų vartojimas nedidėja, tokie patys rodikliai buvo ir 2015 m. 75 proc. yra vartoję alkoholio (mažėjanti tendencija, 2003 m. buvo beveik 100 proc.), 54 proc. yra vartoję tabako gaminių (mažėjanti tendencija, 2003 m. buvo 80 proc.), 21 proc. tai daro dažnai (2003 m. – 41 proc.), 65 proc. yra rūkę elektroninių cigarečių, 40 proc. tai daro dažnai (didėjanti tendencija – 2015 m. tokių buvo atitinkamai 46 proc. ir 21 proc.). Lyginant su kitomis šalimis, šie skaičiai nėra išskirtiniai – Europoje yra šalių, kuriose paaugliai svaiginasi rečiau (Skandinavijos šalys), arba dažniau (Čekijos Respublika, Ispanija, Italija, Prancūzija, Slovakija), Lietuvoje šie rodikliai maždaug artimi vidurkiui. Kitaip tariant, įvairiomis priemonėmis svaiginasi nemažas mokinių skaičius. Jų dalis gali kažkiek skirtis įvairiose mokyklose, tačiau bet kuriuo atveju tai nėra pavieniai atvejai ir jei kažkas teigia ar galvoja, kad yra mokyklų, kur to nėra, – meluoja, arba paprasčiausiai nežino realios situacijos.

  Antra, kas yra žinoma, kad bet kuri psichoaktyvi medžiaga gali sukelti arba sukelia žalą, kurios sunkumas priklauso nuo medžiagos rūšies, vartojimo kiekio bei intensyvumo.

   Trečia, pastarojo laikmečio problema yra neatsargus arba sąmoningas įvairių narkotinių medžiagų maišymas, taip pat ir intensyvus vis naujesnių psichoaktyvių medžiagų atsiradimas, tuo pačiu ir didesnės bei nenuspėjamos žalos grėsmė (pavyzdžiui, kol kas nėra jokių patikimų mokslinių tyrimų apie ilgalaikį elektroninių cigarečių poveikį, o jų atsiradimas sudarė galimybę ten dėti visokiausių neaiškios kilmės priemaišų).

Kaip ir kodėl „jie“ ir „mes“ tai darom?

   Čia paminiu ir „mus“, nes vaikai yra bet kurios visuomenės dalis ir atspindys. „Mes“ ar bent jau didžioji „mūsų“ dalis taip pat vartojame alkoholį, tabaką, raminamuosius ir nuskausminamuosius vaistus, energinius gėrimus, 4,5 proc. suaugusiųjų Lietuvoje teigia bent kartą per pastaruosius metus vartoję nelegalių narkotikų. Kitaip tariant, iš tiesų nėra jokių „mes“ ir „jie“, visi esame „mes“. Tačiau paauglių motyvai svaigintis dar turi ir kitų atspalvių. Įvairių tyrimų apie narkotikų vartojimo motyvus rezultatai gali būti apibendrinti tokiais keliais teiginiais: jie vartojami, norint pamiršti problemas ir nuo jų pabėgti, norint daryti kažką uždrausto, maištauti prieš suaugusius, ieškoti nuotykių ir neišsiskirti iš draugų. Šie motyvai patys savaime išnyksta pasiekus socialinę brandą, sulaukus maždaug 23–25 metų. Kadangi galimos patirti žalos grėsmė yra žinoma, natūralu, kad norime jos išvengti, bet kaip?

Kas tikrai nėra veiksminga?

   Vėlgi pirmiausia reikėtų suprasti, kad įvairaus pobūdžio žmonių svaiginimasis yra senas, kaip žmonija. Mėginimai jį riboti, vadinamosios prevencijos priemonės, yra santykinai naujos. Visgi per pastaruosius 100 metų yra sukaupta daug patirties apie prevencinių priemonių veiksmingumą, jis analizuotas ir analizuojamas tūkstančiuose mokslinių tyrimų. Nei Lietuva, nei atskiras jos rajonas, nei bet kuri mokykla nėra kažkas išskirtinio, kurioje veiktų kiti kriminologiniai dėsniai, todėl protinga būtų jais vadovautis ir neišradinėti dviračio iš naujo.

   Pirmiausia, yra žinoma, kad paskaitos, gąsdinimai, grasinimai, bausmės, moralizavimai ir visos kitos panašios priemonės, kuriose paaugliai tampa paprasčiausiais objektais, dėžutėmis ir stalčiukais, į kuriuos norima įdėti vieną ar kitą mintį, neveikia. Jų „veiksmingumas“ kriminologijoje yra tirtas ir pertirtas, jis yra nulinis ir tai žinoma be didesnių abejonių. Todėl nereikėtų piktintis, kad kažkokia paskaita nesusilaukė susidomėjimo – čia kalti ne paaugliai, o jūsų paskaita.

   Antra, bet kokios išorinės kontrolės priemonės – asmeninių daiktų krata, videokameros, tvoros, apsauga turi tik trumpalaikį situacinį poveikį ir neturi jokio ilgalaikio poveikio, be to, sukelia perkėlimo efektą – svaiginamasi ten, kur viso to nėra, o visa tai padaryti visur įmanoma tik Dž. Orvelo romane-utopijoje „1984-ieji“, kur parodomi visi įmanomi totalios kontrolės baisumai ir jų padariniai. Kalėjimai yra pačios intensyviausios kontrolės pavyzdys, bet niekur kitur kaip kalėjimuose nėra tiek daug narkotikų ir juos vartojančių žmonių.

  Trečia, formalios kontrolės priemonės neišvengiamai yra selektyvios, t. y. pritaikomos ne visiems lygiai, bet tik tiems, kurie neturi tvirto socialinio užnugario. Kuo tas užnugaris stipresnis, tuo mažesnė tikimybė, kad jos bus pritaikytos ir bus griežtos.

Kodėl neveiksminga?

   Paauglių smegenys brendimo metu veikia taip, kad jų gebėjimas planuoti, numatyti padarinius ir galvoti apie ateitį yra minimalus. Jie gyvena čia ir dabar. Taip pat reikėtų grįžti prie narkotikų vartojimo motyvų – kontrolės priemonės neišsprendžia paauglių gyvenimo kelyje esančių krūvų problemų, apie kurias suaugusieji dažniausiai neturi žalio supratimo arba jas ignoruoja, be to, kuo didesnė kontrolė, tuo didesnė aistra jai priešintis ir ją pažeisti. Kadangi kontrolė veikia labai skylėtai, tai vaikai greitai pastebi ir formuoja naują taktiką, kaip ją įveikti. Jokiomis formalios kontrolės priemonėmis neįmanoma sukontroliuoti itin paplitusio reiškinio. Tačiau kitas, dar svarbesnis veiksnys yra tas, kad formali kontrolė neskatina vidinių nuostatų ir vertybių formavimosi. Bet skatina nepasitikėjimą. Vėlgi, kalėjimas yra geriausias išskirtinio nepasitikėjimo vienų kitais pavyzdys.

Kas galėtų padėti ir kodėl?

   Pirmiausia, bet kokie sprendimai už paauglių nugarų jau yra pirmas žingsnis į nesėkmę. Vaikai ir paaugliai nėra būtybės, iš kurių išaugs žmonės rytoj, jie jau yra žmonės šiandien, turintys savo patirtį. Niekas kitas geriau nežino apie esamą situaciją, kaip patys paaugliai, jiems tik reikia padėti joje susigaudyti. Bet kokia su jais susiję susitarimai turi būti priimami jiems dalyvaujant.

   Antra, šiuolaikinė narkotikų vartojimo prevencija iš esmės remiasi žalos mažinimu, nes yra akivaizdu, kad vartojimo grėsmė yra didelė ir jos panaikinti neįmanoma. O žalos mažinimo strategijoje kertiniai žodžiai yra SANTYKIS ir PASITIKĖJIMAS. Suaugusieji paaugliams turi padėti atpažinti esančias rizikas ir paaugliai turi jausti, kad jeigu turėsim rimtų problemų, arba, kaip jie sako, kai padarytos nesąmonės bus jau labai didelės, visada žinau, kad galiu kreiptis ir papasakoti kažkam iš suaugusiųjų. Tam reikia pasitikėjimo. Paaugliai turi jausti, kad jie nėra vieni, kad jie nėra palikti patys sau su savo problemomis, kad jie yra mylimi ir reikalingi, nepaisant visko, ką jie padarė ar kas jiems yra nutikę. Tik toks kelias padeda mokytis, kaip gyventi.

Dr. Gintautas Sakalauskas

Teisininkas, kriminologas

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas iš Vindeikių