/ ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys /
2007-ųjų rugsėjį, kiek pamenu, Mindaugo Nastaravičiaus iniciatyva, įkurtas portalas gzi.lt – tai erdvė, skirta atviresnėms ir garbingoms diskusijoms apie žiniasklaidą. Tai buvo donkichotiškas žingsnis, nes vyravo supratimas „varnas varnui akies nekerta“, lietuviškos auditorijos informacinis raštingumas buvo itin menkas, o nekritiškas pasitikėjimas viskuo, kas parašyta laikraštyje, ar parodyta per TV, buvo nesąmoningai didelis.
GZI pretendavo tapti viešu forumu, kuris kvietė diskutuoti visus, kuriems rūpi žiniasklaidos etikos ir skaidrumo klausimai.
Tuo metu buvau Bernardinai.lt redaktorius.. Kai realistiškai bandau įvertinti iš dabartinės perspektyvos, trūko labai daug dalykinių žinių žurnalistikos srityje. Taip pat susidūriau su visomis problemos, kuriuos patiria kiekvienas, kam tenka vadovauti žiniasklaidos priemonei, kuriai nuolat trūksta pinigų. Tuo labiau, kad ir vėl (kas tikrai nėra gera praktika) teko būti tiek direktoriumi, tiek redaktoriumi. Nuoširdžiai sakau, jei dabar tektų pakartoti tą krūvį, kuriuo teko dirbti dešimtmetį, tikrai neatlaikyčiau. Pavyko įnešti naujovių. Daugiausia dėl to, kad niekas manęs neišmokė, kad „žurnalistikoje taip negalima“. Pvyzdžiui, kad internete gali būti tekstai, o ne tik trumpos žinutės. XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje tekstų, analitinių komentarų, ilgų interviu skelbimas buvo erezija.
Klydau daug. Stengiausi mokytis iš klaidų. Buvau kvailai arogantiškas profesionalių žurnalistų atžvilgiu. Gal ir dėl to, kad dauguma jų žvelgė į man iš savo „cecho“ aukštybių.
Mindaugo iniciatyva sudomino daugiausia jaunus žurnalistus, tačiau bendros tendencijos „neperlaužė“.
Pamenu, kad buvo dilema, ar stoti į Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pradžioje gal ir nebūtų net priėmę, bet paskui kažkaip priprato, kad ne tik žurnalistikos diplomas svarbu. Tačiau man ši sąjunga atrodė per daug ciniška ir per mažai besirūpinanti žiniasklaidos kokybe. Susidūriau su ne vienu atveju, kai iš šios sąjungos viršūnių teko girdėti pamokymus, kaip geriausia paversti žurnalistiką viešaisiais ryšiais ar neblogai apmokama propaganda..
Kurį laiką priklausiau Lietuvos žurnalistų draugijai, kurion pasikvietė Marytė Kontrimaitė, kurią seniai pažinojau. Tačiau, pripažinkime, tai nebuvo labai stipri atsvara LŽS. Gavau Stasio Lozoraičio premiją, kurią teikė LŽD. Nesu tikras, ar buvau tikrai vertas, bet, vien dėl pavadinimo, iki šiol labai ją vertinu.
Regis, LŽD egzistuoja iki šiol, tačiau jos įtaka žurnalistų bendruomenei ir viešajai erdvei Lietuvoje itin minimali.
Pripažįstu, keitėsi ir LŽS, įsiliejo jaunoji karta, vis daugiau kontaktų buvo su profesionaliais užsienio žurnalistais ir tikrai buvo leidinių, kur kokybės kartelė gerokai kilo. Tiesa, vienas dalykas buvo „amžinas“ – LŽS vadovas Dainius Radzevičius. Tiesa, dar atsimenu, kai Dainius dirbo atstovu spaudai Teisingumo ministerijai ir nebuvo Lietuvos žurnalistikos „veidu“.
Turiu pasakyti, kad buvo situacijų, kai Dainius maloniai nustebino, tačiau daugumoje atveju jis man liko tokios drungnos, savo suverenitetą nuožmiai saugančios, bet savikritikai alergiškos žurnalistikos simboliu.
Todėl žinia apie prasidėjusį bruzdėjimą LŽS ir apie Ritos Miliūtės bei kelių kitų žurnalistų, kuriuos tikrai gerbiu, pasitraukimą iš Sąjungos mane labai sudomino. Vien jau dėl to, kad vėl pagaliau kur kas garsiau pradėtas kelti klausimas apie žurnalistikos kokybės standartus.
Tuo labiau, kad situacija Lietuvos žiniasklaidoje primena tą, kai psichoterapeutais save vadina ir daugybė šarlatanų ar „karmos dizainerių.“ Spėju, jei ne karas Ukrainoje, nebūtume apsivalę ir nuo oficialių Kremliaus ruporų. O kiek dar neoficialių ir tikrai trūksta žurnalistų profesinės bendruomenės aiškios pozicijos, kad yra „užribis“, kurio atstovai gali vadintis kaip nori, tačiau jie neturi nieko bendro su kova už teisę žinoti.
Pasirodė informacija, kad kuriama Žurnalistų profesionalų asociacija. Kiek matau, ji turėtų sulaukti nemažai narių ir, tikėtina, pamatysime tikrą konkurenciją, kuri, tikiuosi, duos impulsų ir lietuviškos žiniasklaidos kokybei.
Mano vertinimu, prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvos portalai ir televizijos vis dar pralošia socialiniams tinklams ir pokalbiams Youtube kanale.
Toliau tarpsta „konspiracinis pogrindis“, kuriame tūkstančiai žmonių jau priprato gyventi alternatyvioje celofaninėje realybėje.
Taip pats vis dar kantriai laukiu, kol žurnalistų bendruomenė pradės konstruktyvią kritiką to nukvailėjimo viruso, kuris įsimetė į lietuviškų portalų antraštes. Tačiau čia ir vėl reikėtų grįžti prie Mindaugo Nastaravičiaus ir gzi,lt siekio – sugražinti į žurnalistų bendruomenę vidinį garbės kodeksą, kuris neleistų aukoti sąžiningumo ir profesionalumo dėl klikų ar įsitikinimo, kad užgauliojimas ir cinizmas yra cool.
Trumpai apibendrinant šį ilgą tekstą – džiaugiuosi, kad kuriasi Žurnalistų profesionalų asociacija, linkiu, kad ji taptų stipriausia profesine bendruomene Lietuvoje ir vertinu jos atsiradimą kaip dar vieną Lietuvos europietiškumo ženklą.
