Tęsiu svarstymus, pradėtus tekste apie tėvų teises ir pareigas. Tai antra trijų dalių ciklo dalis, kurioje keliu klausimą – ko mes norime iš švietimo sistemos? Jei pirmame tekste daugiau žiūrėjau į lūkesčius tėvams, tai dabar siūlau apmąstyti mūsų lūkesčius mokytojams.
Reformų labirinte
Netikiu, kad Lietuvoje buvo bent viena valdžia kuriai nerūpėjo švietimo klausimai. Taip pat nesutikau. Nė vienos mamos ar tėčio, kurie nenorėtų, kad jų vaikai gautų geresnį išsilavinimą. Tiesa, situacija komplikuojasi, jei klausinėjame toliau – ką tėvai pasiryžę padaryti vardan vaiko gerovės ir ką jie vadina geriausiu vaikui išsilavinimu? Taip pat ir praktiškai visos Vyriausybės per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį kažką švietimo sistemoje reformavo. Pokyčių būta tiek, kad vienu metu buvau griežtai įsitikinęs, kad didžiausias gėris švietimo sistemai – palikti ją, bent kuriam laikui, ramybėje.
Bet kuri reforma Lietuvoje susiduria su panašia problema – ją bandoma įgyvendinti kuo „pigiau“ (ne iš blogos valios, bet dažniausiai dėl to, kad vienu metu vyksta daug reformų įvairiose srityse ir visos reikalauja lėšų, o didžioji dalis Lietuvos žmonių yra įsitikinę, kad nusipelnę kokybiškiausių viešųjų paslaugų, tačiau jas turi finansuoti kažkas kitas.) Taip pat nėra kantrybės laukti rezultatų nes kažką reikia rašyti į gausias ataskaitas, kuriose vis dar labiausiai vertinama „penkmečio per tris metus“ retorika. Deja, ypatingai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose labai daug žmonių gaudosi itin paviršutiniškai ir todėl politiškai angažuotiems kritikams gana paprasta manipuliuoti statistiniais, sociologiniais duomenimis. Tuo labiau, kad, įgyvendinant bet kurią esminę reformą, dažniausiai galioja taisyklė – duomenų lygmenyje, prieš pagerėjant, turi situacija dar pablogėti – sena sunyksta, idant kažkas toje vietoje „gimtų“ ir skleistųsi.
Kalbant apie reformas švietimo srityje, dar turėtume atkreipti dėmesį, kad jos dažniausiai „nuleidžiamos iš viršaus“ ir susidaro įspūdis, kad pirmiausia reikalingos ataskaitoms ar švietimo sistemos biurokratų patogumui. Taip pat ypatingai gaji iliuzija, kad, jei viskas bus „operacionalizuota“ (suvesta į lengvai įvertinamas operacijas), jei viską galima bus kontroliuoti, tai jau savaime bus gėris. Paradoksaliausia, kad koncepcijose, konferencijose, proginėse kalbose labai akcentuojamas kūrybingumas ir pasitikėjimas, tačiau tikrovėje labiausiai rūpinamasi veiksminga kontrole, kuri ir toliau palaiko „gynybinę“ paradigmą. Pastarosios esmė: įrodyti, kad kažką darai ir stengiesi. Tačiau „užskaitomos“ tik tos „pastangos“ ir „pasiekimai“, kurie aiškiai gali būti užfiksuoti, standartizuoti.
Nieko nuostabaus, kad mokytojo svarbiausia funkcija – tinkamai aprašyti savo darbą ir vengti visko, kas negali būti „operacionalizuota“, o mokiniams svarbiausia tampa – sugebėti instaliuoti į smegenis tą informaciją, kuri bus reikalinga per testus ar egzaminus, taip pat išmokti ją pateikti būtent taip, „kaip reikia“.
Mokymosi procesas pradėtas suvokti, kaip ėjimo maratonas, kuriame svarbu, gink Dieve, nenukrypti nuo trasos, nuo ėjimo stiliaus ir nueiti kuo toliau. Pasitraukimas iš „distancijos“ vertinamas, kaip pralaimėjimas, nors girdisi atlaidžios replikos, kad „silpnesni“ gali nesirinkti aukštojo mokslo. Taip pat ir mokyklų reitingai priklauso nuo to, kaip jos muštras padeda įveikti valstybinių egzaminų barjerą. Puikiai žinome, kad ir daugumai tėvų – tai yra svarbiausias „sėkmingo mokyklos baigimo“ kriterijus.
Viskas gerai? Ar tikrai?
Man labai patinka gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko posakis: „Pacientas visada teisus, bet tik tada, kai sveiksta.“
Jei visi patenkinti ir laimingi, tai puikiai tinka ir tokia švietimo sistema, kurią aprašiau. Tačiau, suprantu, kad veikiau praktiškai visi nepatenkinti. Keliamas aliarmas, kas yra nutikę, kad dauguma vaikų nenori eiti į mokyklą ir mokymąsi suvokia kaip nemalonią prievolę, nejaučia žingeidumo ir, kaip pastebi ne vienas ekspertas, net nelabai moka mokytis. Taip pat girdime nusiskundimus, kad mokyklas baigia žmonės, kurie dažniausiai visai nepasiruošę atsakingam gyvenimui. Aš pats ne kartą ironizavau, kad labai sunku mokyklos baigimo diplomą vadinti „brandos atestatu“. Veikiau reikėtų išduoti pažymą: išbandymus ištvėrė.
Taip pat ir tėvai vis dažniau teigia, kad neturi laiko (reikėtų pridurti, kad dažnai taip pat noro ir kompetencijos) ugdyti vaikų emocinį, informacinį, finansinį, pilietinį raštingumą, kuris nemažiau būtinas, nei geros tiksliųjų mokslų žinios ar gebėjimas be klaidų rašyti. Tiesa, apie tokį poreikį dažniausiai susimąstoma, kai jau kažkas nutinka ar suvokiama, kad greitkelis „mokykis-dirk-pirk-mirk“ gerokai duobėtas.
Apversta piramidė
Lietuvoje švietimo sistema finansuojama, regis, ne taip jau prastai. Kaip jau sakiau, netikiu, kad kuri nors Vyriausybė nenorėjo, kad mokytojai, mokiniai ir jų tėveliai jai plotų. Demokratinėje visuomenėje nieko nestebina ir tai, kad daugiausia dėmesio kreipiama toms problemoms, apie kurias garsiausiai šaukiama. Studentai jau balsuoja ir gali surengti įspūdingą politinį performansą, o, pavyzdžiui, ikimokyklinukai, politiniu požiūriu, „nepavojingi“. Tuo labiau, kad ikimokyklinis ugdymas ir tėveliams dažniausiai atrodo tik galimybė derinti vaiko auginimą su profesine veikla, bet čia esą tik „žaidžiama“ ir, jei bent kiek tenka pasistengti, rytais keltis ir vežti vaiką – geriau apsieiti be to.
Esmė ta, kad Lietuvoje mes pernelyg pripratome prie „apverstos piramidės.“ Šiandien mes daugiausia finansų ir dėmesio skiriame aukštajam mokslui, antroje vietoje labai rūpinamės mokinių pasiekimais gimnazijose ir pagrindinėse mokyklose, o jau paskui – pradinėmis klasėmis ir ikimokykliniu ugdymu. Tokie prioritetai paremti pastanga ištaisyti, pagerinti situaciją vėlesnėje ugdymo stadijoje, nes, visiškai sutinku su tuo, čia problemos yra ryškiausios ir turi skaudžiausius padarinius.
Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos švietimo sistemoje vyrauja „ugniagesio“ mentalitetas, kai daugiausia energijos, lėšų tenka skirti tam, kad pašalintume problemas, kurios trukdo jauniems žmonėms geriau išsiskleisti, siekti geresnių rezultatų. Bėda ta, kad tai padaryti labai sunku, investicijos duoda mažesnius, nei norėtasi, rezultatus ir todėl vis sugalvojamos naujos, kaip viliamasi – taiklesnės, reformos.
Galiu tik pasidžiaugti, kad jau kuris laikas politikai, ekspertai pripažino, kad itin svarbu, kad sistema stovėtų ant kojų, o ne ant galvos, kad „piramidė“ turi grįžti į „natūralią padėtį.“ Ką tai reiškia? Pripažinimą, kad svarbiausia yra problemų prevencija, savalaikė diagnostiką ir jų sprendimas, kai dar jos neišsiplėtė ir todėl didžiausias dėmesys turi teikiamas ankstyvajam ugdymui ir pastarasis turi tapti visos švietimo piramidės pagrindu.
Moksliniai tyrimai vienareikšmiškai rodo, koks svarbus yra kokybiškas ansktyvasis ugdymas. Pasak vaikystės ir asmenybės raidos tyrinėtojų, ankstyvosios vaikystės metai yra labai svarbūs, nes šiuo metu formuojasi vaikų pasitikėjimo, prieraišumo, savarankiškumo ir kūrybiškumo pamatai. Vaikystė – tai ne rengimas gyventi ateityje, bet gyvenimas dabartyje. Nuo to, kokias ugdymo sąlygas sudarome vaikui vaikystėje, didele dalimi priklauso visas tolesnis jo gyvenimas. Taip pat ir noras bei gebėjimai mokytis.
Itin svarbu ir tai, kad ankstyvajame amžiuje kur kas lengviau veiksmingai atsižvelgti į specialius vaiko poreikius, atpažinti galimas mokymosi problemas ir, padedant specialistams, jas mažinti ar visiškai ištirpdyti. Todėl ankstyvojo ugdymo įstaigose daug dėmesio turi būti skiriama į ankstyvą problemų ir talentų atpažinimą ir veiksmingiausių ugdymo sprendimų paiešką. Tai reiškia, kad ankstyvasis ugdymas yra gerokai daugiau, nei vien saugi vaiko priežiūra, kol tėvai užsiima kažkuo kitu.
Pereiti nuo „ugniagesio“ prie „sodininko“ mentaliteto nėra paprasta. Nes tikriems pokyčiams reikia kantrybės ir pripažinimo, kad mokytojas – tai tas, kuris eina kartu, liudija lyderystę savo asmenybe, o ne kontrolierius ar „klientų paklausos tenkintojas“. Tačiau mokytojas galės savo pavyzdžiu ugdyti laisvas ir kūrybiškas asmenybes tik tada, kai pats galės būti laisvas ir kūrybiškas, nesijaus griežtai kontroliuojamu ir „koreguojamu“ sistemos sraigteliu.
Pats suprantu, kad įbridau į diskusijų vandenyną ir jame tik trumpai pabraidžiojau. Mano galva, svarbiausia aiškiai suprasti, kad neateis kažkoks „gelbėtojas“, kuris viską sudėlios į vietas. Labai daug kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimo – kaip dėliosimės savo prioritetus, ko sieksime. Ar turėsime drąsos ir išminties pripažinti, kad laisvė ir atsakomybė yra du sparnai, jei nelieka bent vieno iš jų – bet kuri reforma virsta tik garsiu kudakavimu.
(Bus daugiau)
Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai
