Apie savivaldą, vietos valdžios mitus ir piliečių akyvumą

/ Seimo narys Andrius Navickas /

  Lietuvoje esame įpratę po kiekvienų rinkimų sakyti, kad ir vėl išsirinkome „ne tuos.“

  Nelabai tikiu, kad ir prieš kelis mėnesius vykę Savivaldos rinkimai bus išimtis iš šios taisyklės.

   Viena iš priežasčių, kad savo esme tai nėra Savivaldos, bet veikiau Vietvaldos rinkimai. Po jų tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės nepasijunta tikra bendruomenė, kuri tampa labiau įgalinta ir prisiima daugiau atsakomybės.

  Ilgą laiką buvo pagrįstai skundžiamasi, kad gyvename pernelyg centralizuotoje valstybėje ir tai trukdo piliečių įgalinimui, daug bendrų problemų galima būtų kur kas veiksmingiau spręsti „arčiau žmogaus“.

  Jau kuris laikas situacija nuosekliai keičiasi – vis daugiau lėšų perduodama tvarkyti vietos valdžios lygmeniui. Tai turėtų skatinti vietvaldos virsmą tikra savivalda. Tačiau tikra revoliucija pirmiausia turi įvykti galvose. Kitas dalykas, kaip parodė patirtis, yra svarbios visuomenės gyvenimo sferos, kuriose, vertinant santykinai nedidelę Lietuvos teritoriją, centralizacija tiesiog būtina. Galiu drąsiai sakyti, kad Vaiko teisių apsaugos reforma, centralizavusi pagalbos sistemą, pasiteisino. Taip pat viltingai žiūriu ir į greitosios medicinos pagalbos centralizacijos procesą. Svarbiausia, kad žmogus, nesvarbu kurioje Lietuvos vietoje gyvena, galėtų operatyviau sulaukti kokybiškos pagalbos.

  Problema yra ta, kad didžioji dalis merų yra išmokę „nešvarų“ žaidimą, kai viską, kas populiaru, paskelbia savo nuopelnu, o visas problemas ar skausmingas reformas įvardija, kaip „primestas iš Vilniaus.“ Tai tampa sudėtinga kliūtimi savivaldos stiprėjimui, nes piliečiai dažnai įsijungia į šį žaidimą, įsijaučia į „aukų, kurių nesupranta Vilniaus elitas“ vaidmenį ir nepareikalauja rezultatų iš vietos valdžios.

  Tai, kaip veikia pavėžėjimo paslauga, yra išskirtinai vietos valdžios atsakomybė. Tam skirta lėšų ir, jei kaimo žmonėms nepasiūloma galimybė patogiai nuvykti į medicinos įstaigą, jei vaikai nėra nuvežami iki pat mokyklos, tai tik reiškia, kad vietos valdžia šias lėšas naudoja prastai.

  Daug kalbama apie mokyklų tinklo pertvarką ir Tūkstantmečio mokyklų projektą, taip pat apie sveikatos apsaugos sistemos reformą. Iniciatoriai yra švietimo ir sveikatos apsaugos ekspertai, tačiau šių reformų esmė – savivaldybėms teikiami siūlymai ir finansavimas jiems įgyvendinti, tačiau tik nuo vietos valdžios priklauso, ar konkrečiame rajone imamasi pertvarkos ir kaip ji vyksta. Kitaip sakant, jei mums nepatinka, kaip veikia mobilios medicinos ambulatorijos, pretenzijas turime pateikti vietos valdžiai, o ne ministrui ar Seimui. Jei manome, kad medicinos paslaugų prieinamumas tik mažinamas, taip pat pirmiausia turime kelti klausimą vietos Tarybos nariams.

  Problema ta, kad vietos valdžia yra atsidūrusi ties sudėtinga dilema. Jei nebus vykdomos pertvarkos, tai trumpam galima bus pasirodyti „kietiems“, tačiau ilgesnėje perspektyvoje dabartinė situacija tik prastės. Tuo labiau, jei kaimyninės savivaldybės modernizuosis, sutars dėl investicijų, tai didelė rizika likti „ant ledo“. Esmė ta, kad Europos atsigavimo fondas sutinka investuoti į Lietuvos viešųjų paslaugų stiprinimą, bet tik su sąlyga, kad investicijos bus naudojamos pertvarkai, kuri padėtų geriau prisitaikyti prie dabarties iššūkių ir mažintų socialinę neteisybę.

  Paradoksalu, kad švietimo ir sveikatos sistemos pertvarkai dažniausiai grūmojama, teigiant, kad tai esą „mirties nuosprendis“ regionams, bet esminis reformų tikslas – ištrūkti iš dabartinės situacijos, kai tik bandoma „išsemti vandenį“ iš vis labiau skylėtos „valties“.

  Dažnas meras bando gudrauti: mielai priima investicijas, bet prieš vietos gyventojus vaizduoja kankinį, kuriam esą nepaliko jokio pasirinkimo.

  Vietos savivaldos lygiui patikėta atsakomybė ir už socialines paslaugas. Deja, ne kartą teko susidurti su situacija, kai rajone socialiniai darbuotojai kenčia nuo mažesnių, nei kitur, atlyginimų, kai socialinė politika apleista, o rajono valdžia tvirtina, kad „sutaupė“ socialines lėšas ir skyrė jas, pavyzdžiui, parko tvarkymui. Nes taip paskui galima girtis – esą valdžia labai rūpinasi visais žmonėmis.

  Andriaus Tapino landumas ir atkaklumas atskleidė, kad savivaldos lygmenyje, nevyniojant žodžių į vatą, grobstomi pinigai, kurie turėtų būti skirti bendram gėriui. Kai Seime į tai sureaguota ir pasiūlytos įstatymo pataisos, ir vėl išgirdome, kad „Vilnius smaugia regionus“. Šiuo atveju,  mano įsitikinimu, įstatymų pataisos – tai gelbėjimosi ratas ir čia jau mūsų, parlamentarų, kaltė, kad buvome palikę šią sritį be kontrolės.

  Tačiau tai tik viena detalė. Kur kas svarbiau – realios savivaldos stiprinimas. Tokios, kurioje žmonės būtų kuo labiau įtraukti į sprendimų priėmimą, o sprendimai piliečius darytų ne labiau priklausomus nuo valdžios, bet juos įgalintų.

  Tikra savivalda ugdo pilietiškumą, tačiau, idant turėtume tikrą savivaldą, mums reikalingi aktyvūs, reiklūs piliečiai. Pavyzdžiui, Kelmės rajone keli aktyvūs piliečiai sukūrė grupę internete „Kelmės valdžios rentgenas“, kurioje keliami nepatogūs klausimai vietos valdžiai, viešinami visi nusižengimai. Pradžioje politikai siuto, bet po kurio laiko pradėjo elgtis atsakingiau ir net perspėja vienas kitą: „nepamiršk, kad jie stebi.“

  Mano galva, labai svarbu, kad pilietinė kontrolė „įsijungtų“ ne tik prieš pat rinkimus, bet ir lydėtų kiekvieną politiką – tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek vietos valdžioje – visą laiką.

  Nežinau kitos prevencijos, kad ir vėl neišsirenktume „ne tų“.

Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai.