ANDRIUS NAVICKAS
Filosofijos dr.; TS-LKD frakcija Seime
Yra puiki arabų patarlė, kurią svarbu prisiminti: „Karavano greitis – tai lėčiausio, o ne greičiausio jo dalyvio greitis.“ Kitaip sakant, visuomenės gerovę ir socialinį teisingumą turėtume vertinti ne pagal tai, kaip sekasi turtingiausiems ir galingiausiems, bet pagal tai, kokią pagalbą gali gauti silpniausieji. Aišku, ne mažiau svarbu ir tai, kad ta pagalba įgalintų. Kitaip sakant, kad išmokos, kompensacijos, įvairios kompleksinės pagalbos priemonės ne įtvirtintų ydingą situaciją, bet padėtų ją keisti.
Vienas iš Lietuvos visuomenės skaudulių – tai, kad pensijos, geriausiu atveju, leidžia pragyventi, bet tikrai labai retas pensininkas jaučiasi pasiturintis ir gali ramiai džiaugtis viso gyvenimo darbo vaisiais. Tuo labiau, kad gyvename infliacijos laikotarpiu, kai santaupų vertė sumažėjusi. Puikiai suprantu, kad senstančioje visuomenėje socialinio draudimo sistemai tenka vis didesnis spaudimas. Tačiau prieš kelias dienas specialiai paskaičiavau, kad vien per šią kadenciją senatvės pensija vidutiniškai padidėjo 38 nuošimčius. Jei ne infliacija, šį padidėjimą kiekvienas pensininkas pajustų kur kas svariau, tačiau ir dabar pensijos didėja sparčiau, nei infliacija. Tiesą sakant, net kiek keista, kad Monika Navickienė nėra tapusi vyresnio amžiaus žmonių numylėtinė. Spėju, kad dėl to, kad, skirtingai, nei viena populiari politikė, kažkada buvusi ministre, mažiau dėmesio skiria savigyrai.
Štai ir birželio pradžioje Seime buvo pritarta svarbioms „Socialinės apsaugos įstatymo“ pataisoms, kurios reiškia, kad konkrečioms pagalbos priemonėms kasmet planuojama skirti dar iki dešimties milijonų eurų.
Kam bus skiriamos šios lėšos? Ne vien senjorai grumiasi su išgyvenimo iššūkiais. Labai svarbi socialiai pažeidžiama grupė yra žmonės su negalia ir jų artimieji. Šiandien tik dalis jų pasinaudoja valstybės teikiamomis socialinėmis paslaugomis ir taip yra dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių, kurias ir bandome naikinti.
Yra nemažai atvejų, kai žmonės nesikreipia socialinių paslaugų, nes kažkiek reikia prisidėti patiems. Įsigaliojus pataisoms, krizinėje situacijoje atsidūrę žmonės nemokamai gaus psichosocialinę ir krizių įveikimo pagalbą, taip pat bus siūloma svarbi socialinių dirbtuvių paslauga.
Problema ir ta, kad, didėjant paslaugų paklausai, nepakankamu tempu didėja pasiūla, Todėl socialinės srities specialistai pasiūlė, kad prasminga plėsti paslaugų teikėjų tinklą, įtraukiant taip pat ir fizinius asmenis. Tai labiausiai turėtų būti aktualu toms šeimoms, kuriose yra asmenis su negalia ir jų artimieji norėtų pasinaudoti „laikinojo atokvėpio“ paslauga. Dažniausiai tai būtinybė pailsėti, atstatyti, fizines, psichologines jėgas. Tačiau, deja, trūksta juridinių asmenų, kurie galėtų užtikrinti tokių paslaugų pasiūlą ir dabar, panaikinus, perteklinius formalius ribojimus, situacija turėtų keistis. Prognozuojama, kad pati paslauga turėtų tapti pigesnė ir vien tai didins jos aprėptį.
Dar vienas svarbus aspektas – globojami vaikai. Jų Lietuvoje, pasak oficialios statistikos, yra net septyni tūkstančiai. Dažniausiai tai yra tie vaikai, kurie, dėl įvairiausių priežasčių, nėra įsivaikinami ir dėl to rizikuoja atsidurti nestabilioje situacijoje. Siekiant užtikrinti geriausius likusių be tėvų globos vaikų interesus, bus sudarytos sąlygos jiems augti šeimos aplinkoje pas nuolatinį globotoją, taip mažinant globotojų kaitą bei išvengiant patekimo į globos namus. Aišku, tam reikės investicijų. Kita vertus, būtent praėjusiais metais pagaliau buvo padidintos socialinės išmokos globėjams. To laukta daug metų. Galima tvirtai sakyti, kad situacija šioje srityje gerėja, nors, kai kalbame apie socialines problemas, čia sistemos tobulinimui niekada nebus galo. Svarbiausia, kaip jau minėjau, nepamiršti, kad socialinės pagalbos tikslas – įgalinti, o ne padaryti silpnesnį asmenį priklausomą nuo pagalbos šaltinio.
Kodėl nusprendžiau akcentuoti „Socialinių paslaugų įstatymą“, kuris dėmesiu viešojoje erdvėje vienareikšmiškai nusileidžia aistringoms diskusijoms, pavyzdžiui, apie savivaldybių tarybos narių atlygį ir atsiskaitymo už jį būdus?
Tiesą sakant, priežastis paprasta – konkreti pagalba žmonėms gerokai svarbiau, nei tai, ką vienas politikas pasakė apie kitą ar kaip atsiskaito už gautas lėšas. Čia turėtų aiškintis prokuratūra ir kiekvienas, nesvarbu kokios profesijos atstovas, jei yra nusikalstamos veikos požymiai, turi sulaukti bausmės. Tačiau yra svarbūs bendrojo gėrio stiprinimo darbai, kuriuos politikai privalo atlikti. Deja, populiariausi žurnalistai menkai jais domisi, nes čia nedygsta skandalų piktžolės. Tikiu, kad piktžoles galima išravėti, svarbiausia, kad turėtume sodą ar daržą, kurį verta ravėti, saugoti ir toliau puoselėti.
Ir dar vienas dalykas – jei tik skaityčiau portalų antraštes, jau seniai turėčiau nusiauti iš nevilties plaukus ir turėčiau bėgti kuo toliau iš Seimo, kuris esą tik trukdo Lietuvos žmonėms gyventi. Gerai, kad pats puikiai žinau ir diskusijos su įvairių sričių specialistais tai tik patvirtina, kad pavyksta nemažai pasiekti ir mūsų valstybė vis stiprėja. Todėl ir galime daugiau investuoti į socialines paslaugas, į tai, kad mūsų valstybės „karavanas“ būtų eiklesnis.
