Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet tvirtina priemones, skirtas bendruomeninės veiklos stiprinimui ir skiria lėšų jų įgyvendinimui. Širvintų miesto bendruomenė jau kelinti metai teikia paraiškas ir dalyvauja konkurse. Šiais metais mūsų pateikta paraiška „Jei Lietuvą galiu pažinti Aš, gali ir Tu” ir vėl buvo patvirtinta ir gavo finansavimą, tad visus rajono gyventojus rugpjūčio 26 d. kvietėme keliauti į vieną iš Lietuvos etnografinių regionų – Dzūkiją. Kelionės organizavimo metu net tris kartus keitėme autobuso užsakymus vis didindami vietų skaičių. Deja, nors vis atsirasdavo norinčių keliauti kartu, paskutinę savaitę gauti dar didesnio autobuso nepavyko, tad gaila, kad į autobusą negalėjome sutalpinti visų norinčių prisijungti. Laimėjo tie, kurie greičiau suskubo užsiregistruoti.
Anksti rytą žvaliai nusiteikę pradėjome kelionę ir neilgai trukus mus jau pasitiko Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Šį kartą susipažinome su senąja, su kurortine žaliąją ir su naująja miesto dalimis, vietinio gido vedami pasivaikščiojome miesto gatvėmis, pasiklausėme istorijų ir legendų, sužinojome kas Alytų sieja su voverėmis ir kodėl Alytus vadinamas Meilės miestu, pasižvalgysime į aukščiausią Lietuvoje pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą, aplankėme Alytaus paminklus, pasivaikščiojome šio miesto parkuose, grožėjomės Anzelmo Matučio parko medinėmis skulptūromis, išbandėme savo muzikinius gebėjimus muzikinių instrumentų parke, gėrėjomės rožėmis fontanų parke, išgirdome piliakalnių istoriją ir sužinojome kuo išskirtinė Alytaus muzikos mokykla.
Daug įspūdžių paliko apsilankymas Pivašiūnuose – nuo seno garsiuose ne tik nuostabia gamta bet pirmiausia atlaidais. Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje mus priėmęs klebonas monsinjoras Vincas Baublys aprodė bažnyčią su joje esančiu retai kur Lietuvoje aptinkamu apeinamu altoriumi, papasakojo apie stebuklingąjį maloningos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą, kuris savo amžiumi ir stebuklinga galia prilygsta Aušros Vartų Madonos paveikslui. Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
Užsukome į Alytaus rajone Raižiuose esančią mečetę, kur apie totorių tradicijas, kultūrą daug sužinojome iš šios bendruomenės pirmininko Ipolito Makulavičiaus. Dabar jau žinome, kaip totoriai atkeliavo į Lietuvą ir kokiais tikslais sąjungą su jais sudarydavo mūsų kunigaikščiai. Lankydamiesi mečetėje pamatėme dar 1684 m. pagamintą minbarą, sužinosime kas tas tesbih ir kuo jis skiriasi nuo krikščioniškojo rožančiaus. Daug klausimų Ipolitui turėjo keliautojai. O pastarasis mielai į juos atsakė. Aplankėme ir 2010 m. birželio 26 d. netoli Raižių mečetės atidengtą paminklą Vytautui Didžiajam (skulptorius J. Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas”.
Ne tik matėme Dzūkiją, bet ir jos „paragavome”. Edukacijos metu sužinojome, kaip gaminamos dzūkiškos bandos, ir kam naudojami kopūstlapiai. Įsitikinome, kad dzūkiška banda skiriasi nuo kugelio, nes teko paragauti abiejų. Kartu su svetingais šeimininkais dainavome dzūkų kraštą šlovinančias dainas. Na ir žinoma lankydamiesi Raižiuose ne tik sužinojome, kokius tradicinius patiekalus gamino Lietuvos totoriai, bet ir patys paragavome ir parsivežėme lauktuvių tikrų totoriškų šimtalapių.
Puikiai praleidę laiką Dzūkijoje, prisiragavę dzūkiškų patiekalų keliautojai nutarė įrodyti, kad patiekalus iš bulvių ir patys moka ne prasčiau pagaminti. Tad kitą dieną, pasipuošę Širvintų miesto bendruomenės prijuostėmis, tuoj darbus dalijosi. Kas prie bulvių skutimo pripuolė, kam tarkavimas teko, o tarkių sunkimui stiprių rankų prireikė. Vieni cepelinus lipdė, kiti lašinukus pjaustė, dar kiti kepė, o namų šeimininkė dar ir grybukų padažui nepagailėjo. Ašarų neliejom ir drąsiai su svogūnais kovojom. Visi dirbo, duzgė, čiauškėjo, tad vasaros sezoną uždarė linksmai ir azartiškai. O kad netektų alkanais skrandžiais cepelinų laukti, tuoj buvo patiekta ir kitų lietuviškų patiekalų. Lietuviški jie bent todėl, kad mūsų bendražygių lietuvaičių rankomis pagaminti Ant stalų tuoj šaltibarščiai karštą dieną gaivino, medum varvantis skruzdėlynas vapsvas viliojo, „tinginys“ ir kiti saldumynai ragautojų laukė.
Didelis ačiū visiems keliavusiems už Jūsų žingeidumą, šilumą ir bendrystę. Smagu buvo kartu laiką leisti, Lietuvą pažinti ir draugystės ryšius megzti!
Asociacijos „Širvintų miesto bendruomenė“ pirmininkė A. Skeberienė
