Ar visi politikai vagys?

TAIP PAT KEISTAS TEKSTAS

ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys

  Regis, vienas pirmųjų Artūras Zuokas viešumoje pasirodė su šūkiu: „Teistas už gerus darbus.“ Nors anuometiniuose kaltinimuose politikui vargu ar įmanoma įžvelgti kažką kito, nei beatodairišką savo naudos siekį. Vėliau toks elgesys tapo politine mada.

  Sunku suskaičiuoti, kiek kartų Seime Petras Gražulis rėkė, kad esą Nepriklausomos Lietuvos teismai dar blogesni už sovietinius ir jam net garbė būti disidentu ir dabartinėje visuomenėje.

  Sąžinės kalinys? Tačiau, pala, visi įtarimai buvo susiję su koldūnų verslu, įvairiomis bakterijomis, neaiškia apskaita.

  Remigijus Žemaitaitis įrodė, kad „tobulėjimui“ (degradavimui?) nėra ribų. Po visų neapykantos pliūpsnių ir vulgarybių, dar jis sugalvojo kritikus išvadinti „onanistais“. Supraskime, kad tokiu atveju jis pats yra… Netęsiu. Tik primenu, kad jis išdidžiai skelbė, kad apkaltos procesas užaugins jam politinius sparnus, o ne kanopas Lietuvos žmonių akyse.

  Nemalonu skaityti apie tai, kaip vyksta riaušių bylos svarstymai teisme. Kaltinamieji jaučiasi, kaip „žvaigždės“, kurie visus šokdinam kelia chaosą, nesilaiko kardomųjų priemonių.

  Nenuostabu, kad absoliuti dauguma vietos politikų, kai paaiškėjo ciniško pasipinigavimo schemos, neišdrįso paprasčiausiai pasakyti, kad susimovė, nes užsimiršo, susireikšmino ir sugalvojo, kad verti privilegijų, bet ne – pasirodo, kad tipinis vietos valdžios atstovas dieną naktį praleidžia automobilyje, sukdamas ratus aplink žmones.

  Nieko nuostabaus, kad absoliuti dauguma nepasitiki politinėmis institucijomis. Tiesą sakant, net nelabai aišku, kaip iš šio ydingo rato ištrūkti.

  Gerai pamenu, kai, būdamas dėstytoju ir žurnalistu, pasakiau artimiesiems, kad galvoju imtis politikos atsakomybės.  Teko teisintis, lyg pasirinkus kažką nepadoraus.

  Gailiuosi? Veikiau, ne. Apmaudu? Veikiau, taip. Nes puikiai matau, kad galima daug ką padaryti geriau, jei neįsiveltume į klampius ir beprasmiškus ginčus. Skaudu, kai matau, kad populiariausi tie, kurie daugiausia rūpinasi savo įvaizdžio vadyba ar, net pagauti už rankos, paskelbia, kad su jais vyksta politinis susidorojimas.

  Perskaičiau, kad „Krašto žinių“ redaktorė pavargo kovoti su politiniais malūnais, nuolat įrodinėti, kad du kart du yra keturi, kai viešųjų ryšių specialistai pasiryžę įrodyti, kad gali būti ir penki, svarbu, kad gražiai atrodytų.

  Jaučiuosi kaltas, kad sąžiningi redaktoriai turi jaustis, kaip Sizifas, kasdien ridendamas akmenį, kai „protingesni“ paprasčiausiai laukia, kuo viskas baigsis. Tačiau vis vien nežinau geresnio principo, nei: „užuot keikus tamsą, uždekime žvakę.“

  Šįryt kalbėjausi su pagyvenusia moteriške, kuri man piktinosi, kad mes, Seime, tik švaistome žmonių pinigus ir ginčijamės. Bandžiau pasakoti, ką veikiu, tačiau puikiai suprantu, kad moteris klausosi radijo, žiūri televizorių ir ne pati sugalvojo, kad mes tokie niekadėjai.  Paradoksalu, kad tie, kurie „teisti už gerus darbus“, kurie sukelia skandalus ir kažkaip sugebėjo tapti milijonieriais, nors esą gyvena tik iš valstybės mokamos algos, yra „geriečiai“, nes jie ir paaiškina, kad valdžioje tik vagys, o jie į teisėsaugos akiratį patenka tik todėl, kad „siekia teisybės.“

  Tačiau, kai norisi į viską numoti ranka, pažiūriu į tai, kiek per trejus metus padidėjo pensijos, pagalvoju apie problemas, kurias pavyko išspręsti, apie planus, kuriuos noriu įgyvendinti, ir sakau sau: galiausiai visi atsakysime tame pačiame Paskutiniame Teisme ir svarbu ne reitingai, ką kalba kiti, bet tai, ar pats gali pažvelgti mamai, žmonai, dukrai į akis ir pasakyti: „darau tai, kuo tikiu, tiek, kiek sugebu.“