Kartojama. Pirma publikacija 2020-05-07
Gegužės 3 d. buvo minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o šiandien Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ir žurnalistų profesinė šventė. Šios šventės proga noriu priminti kiekvienam skaitytojui, kad jūs turite teisę laisvai reikšti savo nuomonę, požiūrį net ir tuomet, kai klystate. Kad ir kaip valdžia priešinasi kritikai, kiekvienas rinkėjas turi tokią teisę. Jūs išrinkote, patikėjote pareigas ir turite teisę kontroliuoti, klausti, tikslintis, išsakyti savo nuomonę.
Tačiau kritikuodami turime prisiminti, kad tarp kritikos ir šmeižto yra labai siaurutė linija, kurios nevalia niekam peržengti. Kažkur esu girdėjusi labai taiklų posakį „Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nelaisvė“.
Vengiant melagingos, nepatikslintos informacijos dar labai svarbu pasakyti VISKĄ. Matome, kaip galima manipuliuoti informacija nepasakant visko (liepiau nuimti žvaigždę. Bet nepasakoma, kad ir nudažyti ir uždėti be paliepimo nieks nebūtų drįsęs).
Žurnalisto darbe labai dažnai būna, kad žinai kur kas daugiau, bet negali viešinti, nes neturi įrodymų. Tad kartais tenka ir kurį laiką padelsti, kol įrodymus vienu ar kitu būdu susirinksi. Kartais jie ateina tuomet, kai mažiausiai jų tikiesi. O kartais ir neateina… O skaitytojas dažniausiai laukia tos griežtos frazės, įvardijimo – vagis, melagis, aferistas…
Būna ir taip
Ypatingų atgarsių susilaukė Delfi.tv laida „Kaip pas žmones“, filmuota Širvintose, kurioje buvau pakviesta kalbėti. Vieni gyrė, kiti peikė – viskas kaip įprasta. Tačiau sulaukiau kelių skambučių su itin dideliais priekaištais ir pagrindiniu klausimu: „Tuškevičiene, turbūt parsidavei, nes pagyrusi baseiną nepasakei, kad Pinskuvienė vagis.“
Būtent ta frazė privertė mane labai rimtai pagalvoti, ką savo darbe darau ne taip, jei žmonėms kyla tokie netikslūs vaizdiniai.
Pirmiausia, buvau kviesta kalbėti apie Bučą ir jos tragediją, tad būtų labai neetiška kišti savo rajono problemas.
Be to, tai kad kažką kritikuoju, nereiškia, jog nematau, kas gražaus ir gero vyksta. Taip, baseiną pagyriau. Žinau ne vieną ir ne du žmones, kurie mielai juo naudojasi ir džiaugiasi tokia galimybe. Mėgsta jame paplaukioti ir mano vaikai. Esu buvusi ir aš viduje pasidairyti.
Taip, turiu numanymų, loginių išvadų, atgarsių, kaip buvo vykdomas projektas ir kaip galbūt byrėjo pinigai į šoną. Bet tai nėra faktai. O be jų, gerbdama žurnalisto profesiją, negaliu svaidytis kaltinimais. Kol kas turiu palaukti dokumentų.
Beje, labai dažnai būna, kad žmogus skambina, pasakoja ir reikalauja parašyti, bet paprašius pasakojimą pakartoti į diktofoną ar prieš kamerą – atsisako. Vis kartojama „tu pati parašyk“. O ko patys bijote, jei jaučiatės teisūs? Neturint jokio įrašo, jokio dokumento nesutiks rašyti nė vienas save gerbiantis asmuo (tiek žurnalistas, tiek politikas).
Tokių situacijų būna nemažai. Bet patikėkite, jei jau kažką parašiau ir kaltinu, turiu tam nenuginčijamus įrodymus ir joks teismas man nėra baisus.
Su laisvo žodžio švente!
Dažnas galvoja, kad spaudos laisvė rūpi tik pačiai žurnalistų bendruomenei. Nes laisvas žodis – žurnalisto duona. Tačiau laisvas žodis svarbus kiekvienam mūsų. Tą mums garantuoja Lietuvos Konstitucija. Turime suvokti, kad laisvės niekas ant lėkštutės neatneš. Jei ji lėkštutėje, tai jau reikia įtarti, kad tai ne laisvė, o jos muliažas. Tad saugokime ir puoselėkime tai, ką turime.
Nuoširdžiausius dėkingumo žodžius siunčiu kiekvienam, palaikančiam žodžiu, mintimis, kiekvienam skaitančiam. Dėkoju tiems, kurie pataria, parodo, užsimena… Ačiū ir tiems, kas kritikuoja.
Atskirai noriu padėkoti tiems, kas aukoja savo 1,2 %, kas ir šiaip be priežasties (o gal ir turėdami priežastį?) perveda į “Krašto žinių” sąskaitą pinigėlių. Taip, šiemet ir vėl nelaimėjome konkurso leidinio finansavimui, neturime ir savivaldybės paramos. Tad gyventi ir išgyventi yra be galo sunku.
Ačiū visiems, esantiems šalia. Už laisvą žodį!
Visada su Jumis ir dėl Jūsų,
Neringa Tuškevičienė ir „Krašto žinios“
Rašydami komentarą prisiimate visą atsakomybę dėl galimų pasekmių. Komentuokite atsakingai!