Prasminga savaitgalio išvyka

Širvintų rajono Bočiai domisi daug kuo – skaito, patys rašo, sportuoja, lanko spektaklius, augina gėles bei ravi daržus, pagerbia draugijos narius … Kai kas sako, kad gal neturi kur laiko dėti. Tai tą laiką ir skiria išvardintoms veiklos bei bendrystei ir pabėga nuo likimo tamsių „pokštų“.

Ne išimtis balandžio ketvirtoji – išvyka į Panevėžį. Tikslas – šiuolaikinio meno Stasio Eidrigevičiaus muziejus ir miuziklas „Devynbėdžiai‘ muzikiniame teatre.

Stasys Eidrigevičius  Gim 1949 m.

Gim 1949 m.

• Grafikas, tapytojas, plakatistas, iliustratorius, instaliacijų, hepeningų kūrėjas.
• Gimė 1949 m. Mediniškiuose, Panevėžio apskrityje.
• 1968–1973 m. grafikos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
• Nuo 1980 m. gyvena ir kuria Varšuvoje.
• 2001 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, daugybe tarptautinių premijų.
• Kūrinių yra Lietuvos ir Lenkijos muziejuose, Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Tokijo Kūrybos galerijoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

2024 metų gegužę Stasys grįžta į savo gimtąjį Lepšių kaimą Panevėžio rajone. Būtent dabar visuomenei duris atvėrė Stasio vardo muziejus Panevėžyje. Ir kas galėjo įsivaizduoti tokią ateitį čia, mažame kaimelyje, suklypusiame mediniame statinyje kiauru stogu, pilnu baubiančių ir maurojančių gyvulių, kur nebuvo girdėti jokių tėvų skaitomų pasakų. Vos už valandos kelio pėsčiomis nuo Lepšių, Panevėžio centre, išdidžiai stovi baltas stačiakampis pastatas. Stasio šeimos sodybos pastatai galėtų tilpti naujojo muziejaus viduje, panašiai kaip „Lego“ kaladėlės arba kaip vaikų sudėtos „brangenybės“ telpa degtukų dėžutėje. Senoji sodyba sunyko jau prieš daugelį metų. Dabar ten tik tuštuma…

Tačiau daiktai ir prisiminimai niekur nedingo. Jie tebėra – ryškūs ir sustingę Stasio prisiminimuose: namas, šulinys, kastuvas, grėblys, dalgis, kopėčios, vežimo ratas, šiaudų krūva…

Jo vaikystės vieta buvo savotiškai niūri, bet kartu provokuojanti bei įkvepianti. Mažasis Stasys visada rasdavo būdų pabėgti į savo vaizduotės ir kūrybos pasaulį. Kurdamas žaidimams vaizdingus personažus, menininkas panaudodavo rastus objektus – tinklinės tvoros vielą ar šiaudus iš kluono. Tie personažai įkvėpė ir po daugelio metų tapo jo kūrinių motyvais.

Stasio žmogaus kūnai, taip pat kaip ir veidai yra lengvai atpažįstami. Vienas jų – be akių, nosies, burnos, kaip matyti daugelyje jo vienos linijos piešinių, kito personažo veidas gali būti daugiasluoksnis – apjungtas su kasdieniais objektais ar kitais veidais. Tokie Stasio kūriniai dekoratyvūs ir sodrių spalvų, iš jų giliai žvelgia puikiai atpažįstamos Stasio tapomos akys.

Stasio Eidrigevičiaus parodos pavadinimas „ICON-O-STASYS“ gali skambėti mįslingai, tačiau jis perteiktas žaidybine forma. Galime tarti „icon“ arba „icono“ Stasys, galiausiai vis vien atpažinsime žodžio ikona reikšmę. Taip pat jie gali žymėti sankirtos tašką – Stasio ir žiūrovo arba žiūrovo ir muziejaus.

1978 m. Vilniuje dailininkas guašu nutapė iliustracijas Vytautės Žilinskaitės apysakai vaikams Robotas ir peteliškė, vėliau iliustravo dar 40 vaikų knygų Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Japonijos leidykloms. Dialogas su džiugios ir nerūpestingos vaikystės mitus griovusiais rašytojais paveikė visą jo kūrybą. Naivumo, nekaltybės ir baugaus egzistencinio nerimo, šiurpoko susvetimėjimo sąsaja grįstą nejaukios vaikystės temą Stasys toliau plėtojo piešiniuose ir pastelėse, parodydamas, kad vaikystė nėra idilė, – tai laikas, kai subręsta pasąmonės baimės ir troškimai, kamuojantys mus visą gyvenimą. Ar bent jau kol suvaikėjame. Keistus ir bauginančius vaikų ir suaugusiųjų pasaulio ryšius įkūnija senstančio vaiko, piktos raganos ar Pinokio figūros.

Pinokis pirmąsyk pasirodė dar 1976-ųjų Stasio ekslibrisuose. 1982 m. dailininkas sukūrė ekslibrisą, skirtą Carlo Collodžio pasakos „Pinokio nuotykiai“ (1883) šimtmečio sukakčiai; 1984-aisiais – mažo formato tapybos darbų seriją Ilgosios nosies nuotykiai. XXI a. pradžioje Pinokis išaugo į „Medinį žmogų“, autorinio spektaklio herojų, ir teatrališkų inscenizuotų fotografijų personažą – apnuogintą vyrą su ilganose kauke. Neklaužada medinukas šiose nuotraukų serijose atrodo demoniškas, grėsmingas, jo nosis – lyg aštrus ginklas ar kietas landus pikto paukščio snapas. Su paukščiu jie – lyg dvyniai. Naivumo, nekaltybės ir baugaus egzistencinio nerimo, šiurpoko susvetimėjimo sąsaja grįstą nejaukios vaikystės temą Stasys toliau plėtojo piešiniuose ir pastelėse, parodydamas, kad vaikystė nėra idilė, – tai laikas, kai subręsta pasąmonės baimės ir troškimai, kamuojantys mus visą gyvenimą. Ar bent jau kol suvaikėjame. Keistus ir bauginančius vaikų ir suaugusiųjų pasaulio ryšius įkūnija senstančio vaiko, piktos raganos ar Pinokio figūros.

1984-aisiais – mažo formato tapybos darbų seriją Ilgosios nosies nuotykiai. XXI a. pradžioje Pinokis išaugo į „Medinį žmogų“, autorinio spektaklio herojų, ir teatrališkų inscenizuotų fotografijų personažą – apnuogintą vyrą su ilganose kauke. Neklaužada medinukas šiose nuotraukų serijose atrodo demoniškas, grėsmingas, jo nosis – lyg aštrus ginklas ar kietas landus pikto paukščio snapas. Su paukščiu jie – lyg dvyniai.

Vakare – muzikinis spektaklis „Devynbėdžiai“

Vakare – muzikinis spektaklis „Devynbėdžiai“. Jis buvo aktualus ir žiūrovų mėgiamas J. Miltinio teatre 1974-1986 metais.(Režsierius G. Kuprevičius, autorius K. Saja) Spektaklis – pagarbos duoklė lygiai prieš 50 metų nuo pirmosios premjeros. (Šiandienos –  jaunosios kartosaktoriai bei  režisierius Jonas  Kuprevičius, vadovas ir dirigentas Imantas  Jonas Šimkus. Autorius – žymusis K. Saja)

Miuziklo veiksmas vyksta giriomis apaugusiame ir baravykais kvepiančiame gūdžiame Devynbėdžių kaimelyje, kur gyvena sumanūs, nagingi ir patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Bet kartą į jų kaimą užsuka nekviesti svečiai iš užjūrio ir nuo tada ramiam Devynbėdžių gyvenimui pradeda diriguoti ne kas kitas, o galingas veislinis bulius Klemensas… Žiūrovus nustebino ne tik nenuspėjami ir mistiniai siužeto vingiai, bet ir patys keisčiausi personažai – ko verta vieniša priklydėlė Boba Vienaakė, talentingas muzikantas Skalnas, degutininkas Aleliumas, apsukrusis pirklys Kankalis, svetimšalis Rudabarzdis, valdžios žmogus Aukštakepuris ir dar daugybė kitų neeilinių veikėjų…

Žiūrint miuziklą į galvą palengva  piršosi mintis, kad kūrinio temos susijusios su susvetimėjimu, žmoniškumo ir savanaudiškumo konfliktu, visada aktualios bet kuriuo visuomenės gyvenimo laikotarpiu. Nors veiksmas vyko 19 a. lietuviškame kaime, atrodė kad kalba eina apie dabartines gyvenimo aktualijas. Spektaklio kūrėjai šmaikščiai parodė valdžios savivaliavimą, žmonių abejingumą, teismų korumpuotumą, bei kitus   paprastų gyventojų ir valdininkų tarpusavio santykius.

Miuziklui pasibaigus žiūrovai aktoriams plojo stovėdami.

LPS „Bočiai“ Širvintų bendrijos taryba

Ona Valančienė