Mirusiųjų minėjimas yra brangus keleriopa prasme. Prisimename mus palikusius brangius asmenis: tėvus, senelius, vaikus, draugus bei geradarius. Prisimename ir už juos meldžiamės, linkėdami jiems laimingos amžinybės Dievo artumoje.
Vėlinės brangios ir todėl, kad tai proga pamąstyti apie savo likimą ir gyvenimo prasmę. Ar viskas baigsis su mirtimi ir kapu, ant kurio artimieji tikriausiai pastatys paminklą ir užrašys tavo vardą ir gimimo ir mirties datas. O gal mirtis tai sugrįžimas į dangaus Tėvo namus, į gyvenimą, kuris neturės pabaigos.
Jeigu mąstančio žmogaus gyvenimas baigtųsi su jo mirtimi, tuomet jis būtų labai apgailėtinas. Šeimininko gerai prižiūrimas šunelis būtų laimingesnis už mąstantį žmogų, kuris, nors ir labai norėdamas gyventi, žinotų, jog žengia į nebūtį. Mylintis Dievas tiesiog negalėjo sukurti mąstančio žmogaus, neapdovanodamas jo amžinuoju gyvenimu.
Ši tiesa darosi dar aiškesnė, kai prisimename, ką Jėzaus yra pasakęs apie žmogaus gyvenimą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,25-26).
Labiausiai apgailėtini yra tie, kurie visas viltis sudeda į medžiaginę tikrovę, ir bando šioje žemėje taip įsikurti, tarsi čia amžinai gyventų. Ateis tas nelauktas momentas, kai suvoks, jog gyvenimas baigiasi ir greitai viską reiks palikti. Maža paguoda, kad kažkas prisimins ar paminės geru žodžiu, jei esi įsitikinęs, kad su mirtimi viskas baigiasi.
Vėlinės primena, kad mes dar negyvename tikruose namuose; į juos tik keliaujame. Mes esame kelyje, o kelyje būna visko: ir džiaugsmo valandų, netrūksta ir kelionės vargo. Keliaudami visuomet žinome, kad sugrįšime į namus ir tuomet galėsime pailsėti.
Suvokimas, kad amžinai gyvensime, iš esmės keičia žmogaus gyvenimą. Pirmieji krikščionys Romoje patyrė baisius persekiojimus; jie būdavo kryžiuojami ar atiduodami žvėrims sudraskyti, bet jie sugebėjo visa tai pakelti, nes iš Jėzaus apaštalų buvo girdėję žinią apie būsimąjį amžinąjį gyvenimą.
Nuo to meto, kai Jėzus skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę, praėjo dvidešimt amžių, tačiau ir mes remiamės liudijimu apaštalų, kurie girdėjo kalbėjusį Jėzų, ir kurie buvo Jėzaus mirties bei prisikėlimo liudininkai. Už savo liudijimą jie mirė kankinių mirtimi, ir šis liudijimas per Bažnyčią mus yra pasiekęs.
Mes, tikintieji, esame tikėjimo ir vilties žmonės; mūsų tikėjimas nėra naivus, mūsų viltis remiasi į Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kaip reali buvo Jėzaus mirtis ant kryžiaus, ir kaip realus buvo jo prisikėlimas, tokia tikroviška yra ir mūsų viltis, kad jei su Jėzumi eisime per gyvenimą, tai su juo ir amžinai gyvensime.
Mums mirtis nėra žengimas į nebūtį, bet susitikimas su Viešpačiu. Šitam susitikimui turime ruoštis per visą gyvenimą. Jėzus priminė, kad būtume budrūs: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“ (Lk 12, 35-36).
Mes budime melsdamiesi; budime, kai savo gyvenimą grindžiame Jėzaus Evangelija, kai suklydę ieškome Dievo gailestingumo, ir kai jėgų semiamės iš Eucharistijos. Juk Jėzus pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,52).
Per Vėlines melsdamiesi už mirusius, melskimės ir už gyvuosius, ir už save pačius, kad eitume per gyvenimą su amžinojo gyvenimo viltimi.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
