Mūšio ties Giedraičiais – Širvintomis – Musninkais  pergalė Lietuvos valstybingumo istorijoje

Skirta 1920 metų lapkričio 17 -21 d.

Giedraičių – Širvintų – Musninkų mūšio 100-mečiui

/ Valentinas Stundys /

      Tokia mintis kyla, analizuojant sudėtingą XX a. II- III dešimtmečio Lietuvos situaciją. Tai buvo ne šiaip sėkminga karinė operacija, įėjusi į mūsų karybos istoriją, o mūšis dėl mūsų nepriklausomos valstybės ateities, Lietuvos vietos ir statuso Europos žemėlapyje. Dar ir šiandien iš lenkų pusės pasigirsta balsų, kad čia buvęs joks reikšmingas mūšis ar mūšiukas- suprantama, pralaimėjimą sunku pripažinti ar net atsiminti.

  Mūsų valstybės atgimimo epocha sudėtinga: baigėsi I pasaulinis karas, jo fone  formavosi naujos geopolitinės slinktys, stiprėjo galingųjų valstybių pastangos didinti savo įtaką bei teritorijas. Okupuotos Lietuvos žemės buvo šių pokyčių centre. Aplinkybės sudėtingos ir permainingos, jomis apdairiai pasinaudojo valstybės atkūrimo vedliai taip, kad Lietuva netapo galingesnės kaimynės provincija.

   Jei XX amžiaus pradžioje mūsų politikos ir visuomenės veikėjai carinės Rusijos okupacijos sąlygomis kėlė tik krašto autonomijos kaimyninių valstybių sudėtyje klausimą, tai Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė tokius nusistatymus. Kodėl? Visa Europa jautė, kad po karo keisis pasaulio vaizdas, ir kiekviena bent kiek organizuota tauta sieks savų tikslų.  Lietuvai reikėjo ieškoti savo vietos Europoje.

    1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas– išmintingos politinės laikysenos ir ilgų diskusijų rezultatas, atskleidžiantis įvairioms politinėms kryptims atstovaujančių Lietuvos Tarybos narių sugebėjimą objektyviai įvertinti  besiklostančią naują geopolitinę situaciją artėjant I pasaulinio karo pabaigai. Taryba kantriai ir nuosekliai ieškojo geriausio Lietuvos ateities scenarijaus, diplomatiškai laviruodama tarp stiprėjančių Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos teritorinių pretenzijų ir ketinimų Lietuvą integruoti į savo valstybių sudėtį. Galiausiai Taryba deklaravo Lietuvos valstybės atkūrimą, pergudraudama kaimynų užmačias užvaldyti kraštą.

   Naujas postūmis Europos raidos konfigūracijai kilo Amerikoje. 1918 metų sausio 8 dieną JAV prezidentas V.Vilsonas paskelbia Kongresui 14 punktų pareiškimą, šiandien jis įprastai vadinamas Tautų apsisprendimo deklaracija. Joje kviečiama kurti naują pasaulio politiką, pagrįstą aiškiomis vertybėmis: demokratija, atvirais susitarimais, tautų apsisprendimu ir laisva prekyba. Tai buvo raginimas karo sumaišties draskomoje Europoje pasikliauti tautų apsisprendimu etninėse žemėse kurti savo valstybes ir jose nustatyti savo tvarką. Jėgos ir galybės politiką raginama keisti demokratinio bendrabūvio principais. Taip Amerika parėmė tautinių valstybių kūrimąsi Europoje po I pasaulinio karo. Lietuva šią proga pasinaudojo. Tautų apsisprendimo laisvei bent formaliai pritarė ir bolševikinė Rusija, 1920 metais su Lietuva pasirašiusi net Taikos sutartį ir pripažinusi nepriklausomybę.

   Lenkų (ir Lenkijos) interesai. Lietuvos tarybos paskelbta Lietuvos tautinės valstybės atkūrimo deklaracija akivaizdžiai neatitiko Lietuvos lenkų lūkesčių, prieštaravo ir Lenkijos vadovų sumanymams. Vietos lenkai tvirtai pabrėždavo būtinybę sukurti valstybinę bendrystę su atgimstančia Lenkija, o pastaroji neketino atsisakyti pretenzijų į istorinę Lietuvą ar bent Vilniaus kraštą. “ Vyriausybė Varšuvoje dėl viso pikto rengėsi perimti visos Lietuvos teritorijos administravimą. Valstybės vadovo J. Pilsudskio aplinkoje tuo metu buvo rengiamas federacijos kūrimo projektas. Per 1918 metų gruodžio susitikimą su Tarybos delegacija J. Pilsudskis nedviprasmiškai nubrėžė lenkų veiklos programą: arba lietuviai sutinka su valstybine sąjunga su Lenkija, arba bus priversti savo teritorines pretenzijas sumažinti iki grynai etnografinių rajonų”( iš K. Buchovskio studijos “Litvomanai ir polonizuotojai”). Lenkijos siekiai yra visiškai aiškūs: savo valia sutinkate arba dalis teritorijos bus užimta jėga.

   Kas vyksta toliau? Veiksmai klostosi bent jau šiomis kryptimis- diplomatine ir karine. Čia daug įvykių, veiksmų ir peripetijų, net sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Lietuva šioje sumaištyje nuosekliai siekia valstybės su sostine Vilniuje.

  Lietuvos diplomatinės sėkmės ir akligatviai. Europos ateities klausimus sprendė 1919 metų Paryžiaus taikos konferencija, kurią organizavo I pasaulinio karo nugalėtojos. Lietuva į ją nebuvo pakviesta, nes dar nebuvo pripažinta valstybė Europoje, bet nusiuntė savo delegaciją. Jai pavyko konferencijoje iškelti du svarbius klausimus: nepriklausomos Lietuvos pripažinimą bei Klaipėdos krašto ateities klausimą.  Versalio sutartyje, kurią ši konferencija priėmė,  Klaipėdos kraštas atribotas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas sąjungininkų kontrolei- administruoti pavesta Prancūzijai. Tai buvo rimtas mūsų diplomatijos laimėjimas. O jau 1924 metais jis tapo Lietuvos dalimi su išėjimu į jūrą. Dėl Lietuvos valstybės ateities abi konfliktuojančios pusės- Lietuva ir Lenkija- laikėsi savo nuostatų: Lietuva- turime būti savarankiški ir nepriklausomi, Lenkija- Lietuva turi būti mūsų valstybės dalimi.

   Rusija turėjo savo tikslų, nors formaliai demonstravo pagarbą tautų apsisprendimo teisei. 1919 metų liepą Rusija, draskoma pilietinio karo, pasiūlė Lietuvai, Latvijai ir Estijai pradėti taikos derybas. Taikos sutartis pasirašyta 1920 metų liepos 12 dieną. Joje Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir sostinę Vilnių. Dokumente liko viena gudri išlyga: Rusijos dalinių įėjimas į Lietuvą karo su Lenkija metu nebus vertinamas kaip sutarties pažeidimas. Tai leido Rusijai permesti per Lietuvą į lenkų frontą kariuomenę, taigi ir užimti Vilnių.

   1920 metų liepos pirmoje pusėje Spa, Belgijos mieste, įvyko valstybių karo laimėtojų konferencija dėl Vokietijos vėlavimo vykdyti Versalio taikos sutartį bei svarstyta dėl tarpininkavimo siekiant nutraukti Lenkijos- Sovietų Rusijos karą. Čia Lenkija sutiko atitraukti kariuomenę bei grąžinti Vilnių Lietuvai. Tačiau neskubėjo to daryti- Vilnių užėmė bolševikai ir pagal Taikos sutartį grąžino Lietuvai.

   Tarptautinė bendruomenė ( Antantė, Tautų Sąjunga) kylančias įtampas Rytų Europoje vertino kaip nesutarimus tarp Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos. 1919 metų gruodyje Paryžiaus konferencija pritarė Anglijos užsienio reikalų ministro lordo G. Kerzono pasiūlymui nutiesti demarkacijos liniją ( istorijoje ir liko Kerzono linija) tarp Lietuvos ir Lenkijos, tarp Lenkijos ir Rusijos. Lietuvai paliktas Vilnius ir jo kraštas, bet Lenkijai priskirtos tradicinės Sūduvos žemės- Punskas, Suvalkai, Augustavas.

  Paraleliai derėjosi Lietuvos ir Lenkijos delegacijos. 1920 metų spalio 7 dieną jos pasirašė susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, Vilnių paliekant Lietuvai. Atrodo, kad šioks toks diplomatinis laimėjimas. Jis  vadinamas Suvalkų sutartimi. Bet įvykiai liudija ką kita- tai buvo tik taktinis manevras.

    Karinės provokacijos. Jos buvo tęstinės ir tikslingos, taip siekiant priversti nepriklausomą Lietuvą pasiduoti, išprovokuoti susitaikymą su fizine galia. 1919 metų rugpjūtį Lietuvos žvalgyba areštavo 200 Lenkų karinės organizacijos ( Polska Organizacija Wojskowa, POW) narių, kurie planavo perversmą ir prolenkiškos vyriausybės sudarymą. 1920 metų rugpjūtį panašią akciją rengė bolševikai. Į Lietuvą Sovietų Rusija atsiuntė apie 2000 diversantų, gabeno nelegaliai ginklus, verbavo vietos gyventojus, tačiau, kai Lenkija sutriuškino bolševikų kariuomenę prie Varšuvos, sukilimo planas žlunga.

   Lenkijos pusė niekaip negalėjo susitaikyti su Lietuvos praradimu. Jos vadovas J. Pilsudskis tebegyveno abiejų valstybių federacijos idėja. Nepavykus diplomatinėmis priemonėmis palaužti Lietuvos Tarybos ir įtikinti Europos valstybių, imamasi karo veiksmų- atviros,  gudriai užmaskuotos karinės agresijos, pasinaudojama Vilniaus krašto lenkų nepritarimu Lietuvos nepriklausomybei. Generolo L. Želigovskio daliniai, suformuoti iš vietos gudų ir lenkų, 1920 m. spalio 9 dieną, aplenkiant Suvalkų sutarties įsigaliojimą nuo spalio 10 d. 12 val., užima Vilnių.

    Minėtas lenkų istorikas prof. K. Buchovskis atskleidžia sumanymo esmę: “ Iš pradžių buvo svarstoma idėja Vilniaus krašte sukelti antilietuvišką maištą, maištininkams perimti valdžią galėtų padėti atėję lenkų daliniai. Tokia koncepcija atrodė pati geidžiamiausia: lenkų intervencija būtų pateisinta prieš tarptautinę bendruomenę, o kartu nebūtų užtrenktos durys deryboms su Kaunu. Formaliai Vilniaus krašte buvo ketinama įkurti naują valstybę, pavadintą Vidurio Lietuva”. Želigovskis tokį scenarijų ir įgyvendina. Okupavęs Vilnių, paskelbia apie Vidurio Lietuvos (Litwa Šrodkowa) įkūrimą.

    Po nesėkmingų bandymų su tarptautinių organizacijų pagalba perbraižyti valstybių sienas, lenkai imasi veiksmo- 1922 metų sausį surengia rinkimus Vilniaus krašte, ir jis formaliai prisijungia prie Lenkijos. Buvo tikėtasi, kad, įkūrus Vidurio Lietuvą su centru Vilniuje, Lietuvos politikai neišsižadės Vilniaus ir mieliau derėsis su nauja Vilniaus valdžia nei su Varšuva. Lietuva nesutiko dėl nieko derėtis ir pradėjo aktyvią diplomatinę kovą už savo interesus, stiprino savo kariuomenę. 1920 metų lapkričio 17 -21 d. Giedraičių- Širvintų- Musninkų ruože sutriuškino želigovskininkus, sužlugdydama jų kuriamos federacijos planus. Juos gan ilgai puoselėjo ir Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai, konstravę Europos pokarinio žemėlapio architektūrą ir įsivaizdavę Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją, lyderiaujant Lenkijai, kaip buferinę zoną nuo bolševizmo plėtros. Lietuva niekada nepritarė Lenkijos ir Lietuvos federacijos idėjai nutylint Vilniaus priklausomybės klausimą ir suprasdama valstybingumo praradimo grėsmę: 2 milijonai lietuvių būtų paskendę 28 milijonų lenkų apsuptyje.

   Po pergalės, spaudžiant Tautų Sąjungai ( nuo 1921 metų Lietuva jau buvo jos narė), karo veiksmai nutraukti, pasirašytos paliaubos ir Vilnius bei didžioji Sūduvos dalis palikti agresorei Lenkijai, nustatyta 507 km ilgio ir 5- 12 km pločio neutralioji zona, vėliau padalinta ir laikyta valstybių siena. Iki pat 1939 metų. Štai taip istorinis teisingumas buvo paaukotas ramybės ir tariamos taikos labui.  Giedraičių mūšis čia yra mūsų valstybingumo savigarbos liudijimas, pranokstantis savo prasme tarptautinius geopolitinius galios išskaičiavimus.

    Nesugebėjus Europos didžiosioms valstybėms apginti teisėtų Lietuvos siekių išsaugoti savo teritorijos integralumą su istorine sostine Vilniuje, Lietuvos kariai ir savanoriai mūsų valstybės nepriklausomybę didvyriškai apgynė Giedraičių mūšyje, sustabdydami okupanto agresiją ir taip palaidodami jo siekį Lietuvą įjungti į savo valstybę. Po dvidešimtmečio Lietuva susigrąžins ir Vilnių. O Giedraičių- Širvintų- Musninkų mūšis mūsų valstybingumo istorijoje lieka įrašytas kaip “ baigiamasis karo su lenkais ir visų Nepriklausomybės kovų akordas” (prof. V.Rakutis).