Ir vėl į langus beldžia pikčiurna vėjas. Mūsų dienas plauna nenuorama lietus. Vėl voratinkliai, lyg nuotakų nuometai, pasipuošę lietaus perlais, kloja paskutines gėles ir žolynus. Dar keli žingsniai ir, peržengę slenkstį, skiriantį vasarą su rudeniu, pradėsime kurti naują pasaką, kvepiančią rudeniniais obuoliais, skambančią nukritusių lapų čežėjimu ir mokykliniu skambučiu…
Šį rytą pusryčiams skaičiau gražiausią savo vaikystės kūrinį, kurio autorius šiuo metu dviprasmiškai vertinamas. Pirmą kartą kūrinyje radau sakinį: „…eidami į mokyklą pamatėm, kad už dvaro vėl laukai ir girios ir kad pasaulis daug didesnis pasidarė negu prieš metus.“ (P.Cvirka „Cukriniai avinėliai“)
Et, o juk išties augdami, mokydamiesi kaskart pamatome didesnį pasaulį, pažįstame daugiau žmonių, suprantame tai, ko dar vakar nesupratome.
Lai šis rugsėjo pirmosios skambutis skamba mums visiems. Vaikams – kviesdamas mokykloje rieškučiomis semti žinias. O mums, suaugusiems, dar ir dar kartą savo vaikų akimis pamatyti tai, kad aplink tiek daug nepaprastų dalykų.
Lai mūsų pasauliai auga, dovanodami kiekvienam atradimų džiaugsmą.
Lai lyja rudeniniai lietūs, skubindami mus namo. Ten, kur esame laukiami, kur šilta ir gera. O mes… Net ir žvarbų rudenį būkime visi kartu, šildykime vieni kitus dėmesiu, geru žodžiu, šypsena.
Jaukaus rudens kiekvienam, gerų mokslo metų ir gausaus derliaus.
Visada su Jumis ir dėl Jūsų
Neringa ir „Krašto žinios“
2021 m. ruduo
Labai jautriai. Ačiū, Neringa. Derlingo rudens ir Jums.